Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2008 gruodžio9d. Nr. 23 (71)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 
V.Isevičiūtė - Grigonienė

Tyliai draikos vakaro prietema
 


Tyliai draikosi vakaro prietema,

Tingiai glaudžias prie lango dangus.

Šitas vakaras – vakaras niekieno.

Jis jau mudviejų niekad nebus.

 

Tik už upės iš lėto nutoldamas

Jis liūdnai mus žvilgsniu nulydės...

Ir nueis, nusinešdamas nuodėmes,

Ir išplėšęs dalelę širdies.

 

 

Dukrai

 

Kaip greitai tu išaugi suknytes,

Kaip greitai rankovytės tau trumpėja…

Ir nors rytais pini dar kasytes,

Į moterį kasdien vis panašėji.

 

Tu stabteli ties veidrodžiu dažniau,

Bet nesuteikia jis jokios paguodos,

Nes čia – galėtų būti daug ploniau,

O ten – spuogelių eilės išrikiuotos….

 

Jau būta ašarų. Jau būna paslapčių.

Ne viską man gali pasisakyti.

Bet tu tyli, glaudiesi, ir jaučiu

Kiekvieną tavo nerimą mažytį.

 

Tik vakarais, kai užmiegi dar vis

Meškutį apkabinus – lyg vaikystę,

Prisėdu prie lovelės. Mintimis

Tave padrąsinu, meldžiuosi: nepaklyski.

 

Išmok laiku išaugti suknutes.

Ir neskubėk kasyčių išsipinti.

Aš kantriai kantriai būsiu prie tavęs,

Ir saugos tavo kelią mano mintys.
 

   

Sūnui

 

Kas ten spurda šiandien tavyje?

Kas ten veržias iš tavęs išskristi?

Paukštė?

Vėtra?

Nerami žinia?

Ar išaugta nekantri vaikystė?

 

Siūlės braška. Visko per mažai.

Kelnės – lyg nukirpęs būtum tyčia…

Keista, kad iš viso sugrįžai

Į namus, kai šitaip trokšti skrydžio.

 

Viskas tau netinka, negerai,

Nors namai, ir mes – visi tie patys…

Et, bambėk. Iškęsime. Tikrai.

Ne tokių bėdų, kai augai, matėm.

 

 

 

Anapus upės 

 

Anapus upės gelsta jau klevai.

Ir mūsų metai, veltui išbarstyti.

O čia – keliai, kuriais iškeliavai.

Ir žodžiai, niekam dar nepasakyti.

 

Anapus upės šėlsta jau ruduo.

Ir vis retėja obelų pavėsis.

O čia – dar šiltas ir skaidrus vanduo.

O čia tu liepa dar ilgai kvepėsi.

 

Anapus upės melstis jau vėlu.

Ir jau beprasmiška vilties turėti,

Kad bristų kas, ir būtų negilu,

Kad šauktų kas, ir būtų čia girdėti.

 

 

Žiema

 

Apsnigo vakarus.

Apsnigo rytus.

Mėnulio pilnatį, vidurnakčių sapnus.

Apsnigo rudenį, lietum nulytą.

Laukimo nerimą.

Laimingus mus.

Apsnigo vakar.

Ir apsnigo šiandien.

Apsnigo mūsų skubantį rytoj.

Apsnigo žinią ir juodžiausią gandą.

Nelemtą niekad

Ir lemtingą tuoj.

 

Apsnigo neviltį.

Apsnigo viltį.

Net mūsų laiškus, ilgus ir trumpus.

Apsnigo ugnį.

Kur dabar sušilti?
Kur išliūdėti liūdesį perpus?

 

Užpustė niekieno.

Užpustė mūsų.

Pūga be saiko šlaistos po laukus.

Per visą žiemą mes balti sau būsim.

Ir -

tebūnie, kas bus.

 

 

Sapnuose

 

Sapnuose dar vingiorykštės žydi

Ir smuikuoja žiogai pratisai.

O nubudus – giedros nematyti.

Ir į rudenį saulės gaisai.

 

Sapnuose dar kviečiai nenugelto,

Mėlynai neplasnojo linai.

O nubudus jau stovi už vartų

Du šermukšniai, paraudę liūdnai.

 

Sapnuose dar esi neišėjęs,

Dar džiaugiesi, glaudiesi, tiki.

O nubudus jau tyko rugsėjis.

Ir vienatvė. Skaudi ir sunki.
 

 

 

xxx

 

Gal turėčiau aš tau išpažinti-

Kaip liūtis -  atvirai, atvirai,

Kad sugrįžta pašėlusios mintys,

Ir kad veikia senieji kerai...

 

Burtų knygoj turbūt įrašyta,

Kad nelemta apgauti lemties.

Gal todėl atsibudusi rytą

Tavo mintį jaučiu prie širdies.

 

Netampykim likimo už ūsų.

Taip jau buvo, yra... Lai ir bus.

Mūsų vasara. Nerimas mūsų.

Ilgesys lyg viržynų medus...  

 

 

xxx

 

Meilės vasaros nuotraukos žalios.-

Aš išmėtau ir vėl jas renku.

Lyg pakvaišęs ten šoka birželis

Mums ant lūpų ir rankų nuogų.

 

Mūsų pėdos per žydinčią pievą

Lyg netyčia prie upės nuves...

Ten pamiršus ir velnią, ir Dievą,

Aš glaudžiausi karštai prie tavęs.

 

Meilės vasaros nuotrupos žalios.-

Aš išmėtau ir vėl jas renku.

Ar sugrįš dar padūkęs birželis,

Kai jau gruodis ant tavo plaukų?.

 

 

Rugpjūčio naktį 

 

Dar šviesus tavo vienišas langas.

Nemiegi dar. Žinau, nemiegi.

Plakas mintys kaip šėlstančios bangos.

Plazda žvakės ugnelė tingi.

 

Aš basa per rugpjūtį ateisiu

Su žvaigždėtų šilkų suknele.

Be jokių pareigų ir be teisių

Prisiglausiu. Pabūsiu šalia.

 

Mes išgersim vidurnakčio vyną.

Paklausysim žiogų ir tylos.

Paryčiais tik žvaigždė paskutinė

Krisdama mūsų meilei pamos. 

 

 

Dovanos

 

Dovanoju tau rugpjūčio rytą,

Rūko putom dailiai apdrabstytą.

Saulės bučinį– dar nuogą ir nedrąsų-

Prisiglausk- jame mane atrasi.

 

Dovanoju tau rugpjūčio kaitrą-

Savo keistą, netikėtą aistrą.

Savo mintį, kylančią į aukštį

Lyg pašėlusi laukinė paukštė...

 

Mano dovanos lengvutės tartum vėjai...

Jei tokių dar niekad neturėjai,

Jei žinai, kaip reikia jas branginti,

Duok man žinią, sapną arba mintį... 

 

 

Laiškai

 

Rašyk man laiškus – ilgus ar trumpus.

Rašyk, meluok, kad lauki ir ilgiesi.

Nuo tavo žodžių aš paukšte tampu,

Ir tu, į dangų žvelgdamas, gėriesi.

 

Rašyk man laiškus. Vakar ir rytoj.

Meluok, apgauk –vis vien tavim tikėsiu.

Slypėki mano liūdinčioj tamsoj,

Pabelsk žodžiu į mano dieną šviesią.

 

Rašyk man laiškus, kai seniai nebus

Laukimo ir tikėjimo nė lašo.

Rašyk man laiškus. Ilgus ar trumpus,

Kai niekas man jau nieko neberašo.

 

 

xxx

  

Aš visa į tave.

Žvaigždėmis.

Ir vidurnakčių vėju.

Telefonų laidais,

Žadintuvų skambėjimu.

Vandenynais,

Šaltiniais,

Gaisrais.

Aš visa į tave.

Magistralėm,

Žaibais.

Švyturiais.-

Ateinu. Pasitik. Įsileisk.

 

 

XXX

 

Neramu.

Aš jau daug ko nemoku.

Nežinau, ar spalvoti sapnai.

Neprisimenu savo juoko.

Neaplanko manęs seniai

Sidabrinis lietus paryčiais.

Ant palangės nenutupia tyliai

Klevo lapas, lyg paukštis, švelnus.

Nepriglunda prie skruosto žvaigždė.

Nežinau, ar ką nors tebemyliu,

Kai ruduo toks vėlus.

Metų metai pro šalį praeina.

Lyg išblukę vardai ir veidai.

Pasakyk man, ar tu suradai,

Ko ilgėjaisi, laukei, geidei?.. 

 

 

XXX

 

Už lango vėl padūkėlis birželis-

Lietaus ir saulės dieviška darna.

Dar dienos žydinčios,

Dar naktys žalios,

Dar saulės ir svajonių negana.


Visi keliai į ateitį dar skuba,

Dar nesugriauti tiltai debesų.

Dar nusimetęs kasdienybės rūbą

Esu toksai, koks iš tiesų esu.

 

Dar ne vėlu nei kristi, nei pakilti.

Nei rasti, nei pamesti nevėlu.

Tik kaip išsaugot atmintį ir viltį

Lyg saują sudžiovintų dobilų. 

 

 

Užvėriau

  

Užvėriau minčių duris,

kad jau niekad daugiau neateitum

į dienas, pakvipusias šienu

ir net spengiančias nuo kaitros.

Užvėriau minčių duris,

kad pro pilko lietaus blakstienas

nebandyčiau įžvelgti niekad

tavo akių spalvos.

Užvėriau minčių duris.

Bet... rakto skylutė... –

lyg šauktų...

Ir nei žvilgsnio,

nei delno, nei skruosto

atitrukti nuo jos negaliu...

 

 

Dviejų kelionė

 

Kai eina du žmonės-

vienas į kitą-

ištiesę rankas lyg tiltus,

atvėrę širdis lyg langus,

išskleidę mintis lyg žiedus-

kas gali būti gražiau?!

 

Per spalio pilkėjantį lauką,

per lietų ir vėją-

į ugnį-

kas gali būti trapiau?!

 

Eikite, eikite, žmonės!-

Du-

savo ilgesio tiltais-

į pačią gražiausią kelionę-

Už savo viltį toliau.

 

 

Mano vasara 

 

Mano vasara- strazdo spalvos-

Kiminais ir žaibais siuvinėta.

Debesų kamuoliais virš galvos

Susitvenkia ir spurda prieš lietų.

 

Mano vasara- mano lemtis

Ir šaltekšnio prisirpusi uoga.

Į sapnus, svajones ir mintis

Apyniais įsiraizgo, įsliuogia.

 

Mano vasara bitėm, žiogais

Vis plasnoja, ir griežia, ir dūzgia…

Mano vasara, tu pavargai!

Įsisupk į viduržiemio pūgą.

 

O paskui- vėl kaip tąsyk- sugrįžk-

Kiminais ir žaibais siuvinėta…

Pievų smilgom rankas man surišk.

Išbučiuok savo lūpom smėlėtom.

 


Autorės nuotraukos.

 
     
  Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2008 m.