Žvilgsnis į Šilutės apskrities evangeliškų bendruomenių praeitį (iki XIX a. vid.). I d.

Darius BARASA, Šilutės muziejus

Bendros pastabos

Beveik keturis šimtmečius liuteronybė arba evangeliškas tikėjimas buvo tapęs vienu iš svarbiausių Prūsijos valstybės pavaldinį charakterizuojančių bruožų. Todėl nenuostabu, jog pamažu žodžiai prūsas ir liuteronas virto kone sinonimais. Svetimšaliui Prūsijos gyventojas arba paprasčiau tariant - prūsas per šį ilgą laikotarpį pirmiausia reiškė ne daugiau nei liuteronybės išpažinėją. Šis etimologiškai skirtingų žodžių sugretinimas, prasidėjęs maždaug nuo XVII amžiaus, išliko iki mūsų dienų. Netgi dabar kai kuriems senesnės kartos žmonėms prūso ir liuterono skirtumas yra sunkiai suprantamas. (Vis dar tenka išgirsti, kad užuot pasakę, pvz., liuteronų kapinės, jiems išsprūsta prūsų kapinės). Tokių žodžių, kurių vienas reiškė priklausymą valstybei, o kitas - religijai, tapatinimas, iš vienos pusės buvo primityvi klišė, atsiradusi suabsoliutinus tikrus faktus. Kita vertus, tai rodė, kad vadinamojo prūso gyvenime tikybiniai reikalai nebuvo vien priemonė paįvairinti pilką kasdienybę. Priešingai, pati religija buvo tapusi pastarojo kasdienybe: bažnyčios lankymas laikytas savaime suprantamu dalyku, o didieji žmogaus gyvenimo momentai - krikštynos, vestuvės, laidotuvės - buvo sunkiai įsivaizduojami be religinio scenarijaus, be to. ir pačioje buityje buvo pilna religingumo apraiškų. Didelė tikėjimo įtaka akivaizdžiai matoma mažlietuvių ir lietuvių iš Didžiosios Lietuvos santykiuose. Lietuvininkui evangelikui vokietis liuteronas buvo kur kas artimesnis už didlietuvį kataliką. Tad konfesinis bendrumas daugeliu atvejų buvo stipresnis už tautinę priklausomybę.

Sąlygos, kurios leido išsivystyti tokiam, ką tik minėtam prūso kaip religingo žmogaus tipui, klostėsi jau nuo Reformacijos ir tęsėsi maždaug iki to laiko, kol Rytprūsių vardas dingo iš Europos žemėlapio (1945m.). Pirmiausia naujasis tikėjimas XVI a. buvo paskelbtas valstybine religija, o Prūsijos kunigaikštis ir vėliau karaliai tapo vyriausiais vyskupais (Summus Episcopus), kurie turėjo teisę leisti religinio turinio ediktus. Ši situacija liuteronizmui užtikrino tvirtą užnugarį ir leido tikėjimo klausimus spręsti valstybiniu lygiu. Tokia religijos ir politikos sintezė tik dabar gali pasirodyti žalinga. Tačiau tuomet buvo vadovautasi paprastu principu: kieno valdžia, to ir religija. Kita vertus, bažnyčios ir politikos jungtis garantavo religijai didžiulę valstybės paramą, kuri pirmiausia pasireiškė materialine prasme. Tokiu būdu buvo galima sparčiai pakoreguoti gana retą, dar iš Ordino paveldėtą bažnyčių tinklą. Nes, pavyzdžiui, Klaipėdos ir Šilutės apylinkės priklausė prie tų vietovių, kurios turėjo mažiausiai bažnyčių - po vieną Klaipėdoje ir Rusnėje. Prasidėjus Reformacijai, padėtis pasikeitė iš esmės. Iki XVII a. bažnyčios buvo įsteigtos Priekulėje (1568 - 1578 m.), Karvaičiuose (1578 - 1589 m.), Verdainėje (po 1541 m., bet prieš 1565 m.), Ventėje (1578 - 1589 m.) ir Karklėje (1589 m.). Papildomai XVII amžiuje bažnyčios buvo įkurtos Kretingalėje (1632 – 1652 m.), Kalninkuose (1677 m.) bei Šakūnuose (1675 m.). Nors bažnyčių vis dar buvo nepakankamai, tačiau sąlygos bent pakenčiamam "sielų išganymui“ vis dėlto jau buvo suformuotos.

Skirtingai nuo Ordino laikų organizacijos, buvo pertvarkytas bažnyčių materialinis aprūpinimas: valstybės lėšomis buvo statomos naujos bažnyčios bei kuriamos parapijos; kunigams valstybės skirta žemė ir pastovus atlyginimas bent teoriškai turėjo garantuoti jų pragyvenimą. Svarus turėjo būti ir parapijiečių, kurie mokėdami metinį mokestį, ženkliai prisidėdavo prie bažnyčių išlaikymo, vaidmuo.

Aktyviai tvirtinant naują protestantišką tradiciją, parapijiečiams pamaldų lankymas buvo padarytas kone privalomas ir išsisukti nuo jų buvo galima nebent mokant baudas. Tokiu būdu buvo suburtos kaimiškos bendruomenės, o bažnyčios nedidelėse kaimo vietovėse paverstos gyvenviečių centrais, kur sėkmingai populiarumu konkuravo su kaimiškomis smuklėmis. Pati Evangeliškos Bažnyčios doktrina, nepaisant per keturis amžius išgyventų gausių vidinių prieštaravimų, visuomenės sąmonėje virto gilia tradicija, taip, kad dar XIX ir XX amžiuje bažnyčios būdavo sausakimšos nuo parapijiečių. Žinoma, čia negalime nepastebėti tokio fakto, jog maždaug nuo XIX a. dėl liberalėjančio visuomenės nusistatymo Bažnyčia ir kunigų luomas pamažu ėmė prarasti autoritetą, o kartu su tuo ėmė plisti supasaulėjimas, laisvamanybė ir ateizmas. Tokia tendencija ypač pasireiškė miestuose, nes dėl ten vyravusios laisvesnės dvasios, kurią skatino gyvesnis kultūrinis gyvenimas, prarasti vaikystėje išugdytą religinį jausmą buvo žymiai lengviau. Tuo tarpu kaime ryšys su bažnyčia išliko glaudesnis, nes tokiose bendruomenėse kur kas ilgiau išsilaikydavo konservatyvios pažiūros.

Evangeliškos Bažnyčios raida tiek bendrai Prūsijoje, tiek Šilutės apskrityje nebuvo tokia sklandi, kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Kažkas apie Katalikų Bažnyčią yra pasakęs, jog tai yra bažnyčia, traukianti ilgais dulkėtais istorijos vieškeliais, plėšoma daugybės nuomonių ir vidinių bėdų. Manau, jog bent dalį šio posakio galėtume pritaikyti ir protestantiškai Bažnyčiai. Be nuolatinių dogmatinių ginčų, kurie neprisidėjo prie Bažnyčios vienybės, be pastovios baimės, kad sektos ir katalikų Bažnyčia pasiglemš parapijiečius, egzistavo kita, tyrinėtojų mažai akcentuota, Evangeliškos Bažnyčios pusė. Yra pastebima prasta religinių institucijų materialinė padėtis, kuri ypač išryškėdavo neturtingose kaimo parapijose. Buvo išlikę tiek daug kontraversiškų vertinimų parapijiečių dorovės klausimais, kad neretai teko suabejoti, ar ne per daug pabrėžiama teigiama bažnyčios įtaka visuomenei. Tad šiuos minėtus aspektus dabar ir norėtųsi čia aptarti, pasiremiant autentiškais XVII-XIX a. liudijimais.

Materialinis parapijų aspektas

Gausias bažnyčių fundacijas, o tuo pačiu ir dvasininkų tarnybų vietas planavo ir steigė valstybė, nes būtent iš jos iždo buvo finansuojama didžioji dalis bažnyčių statybų, o dvasininkams mokami fiksuoti atlyginimai. Vis dėlto valstybė pagal išgales galėjo garantuoti tik minimalų lėšų paskirstymą, todėl be parapijiečių paramos tiek bažnyčių, tiek kunigų normalus išlaikymas būtų buvęs vargiai įmanomas. Turtingose kaimo bei miesto bendruomenėse apie parapijų materialinę krizę netenka kalbėti, tačiau tokiose vietovėse kaip Šilutė, kurią iki pat XIX a. pabaigos persekiojo skurdžios diecezijos įvaizdis, neturtą iliustruojančių atvejų yra užtektinai.

Visų Šilutės apskrities bažnyčių globėju buvo karalius, o tai iš dalies reiškė, jog čia neatsirado nė vieno turtingo fundatoriaus, kuris savo iniciatyva būtų galėjęs tapti kurios nors bažnyčios steigėju bei globėju. Sunkią parapijos materialinę būklę parodo kelios bažnyčių statybų istorijos. Antai 1644 m. pranešama, kad nauja Karklės bažnyčia tik iki pusės buvo prideramai pastatyta ir padengta čerpėmis. Kita jos pusė dėl pinigų stygiaus buvo pastatyta paskubomis, iš senos pajuodusios medienos, stogą uždengus meldais. Grindų nebuvo, o vietoj altoriaus stovėjo stalas. 1699 m. Karklės klebonas nusiskundė, kad Labių (Lebedžiai) kaime, nesant pamaldoms tinkamo pastato, jis buvo priverstas pamokslauti ir teikti Komuniją tvarte, kur kartą ant taurės užskridusi višta jos vos neapvertė. Sunkiai klostėsi ir naujos Verdainės bažnyčios statyba. 1708 m. pradėti darbai užsitęsė 10 metų, iki 1718 m., tačiau dėl to, jog buvo per maža čerpių, jau po dvidešimties metų "pro stogą lijo kaip pro rėtį". 1843 m. įkūrus Saugų bei 1857 m. Vyžių parapijas, bažnytinių pastatų tikintieji turėjo laukti 10-14 metų. Pamaldos visą šį laiką laikytos daržinėse. Galvos skausmą dvasininkams ir parapijiečiams kėlė ne vien statybų, bet netgi ir nedideli remontų darbai, nes bažnyčių kasos retai kada galėjo pasigirti sukauptu didesniu kapitalu - minusinis rodiklis buvo labiau įprastas reiškinys. Nepavydėtiną parapijų būklę taipogi liudija negausus ir pasenęs bažnyčių liturginis inventorius. Apibendrinančiai byloja faktas, jog nuo XVIII iki pat XIX a. vidurio Šilutės apskrityje nebuvo įkurta nė viena papildoma parapija. Kas žino, ar toks sąlyginai retas bažnyčių tinklas tenkino parapijiečių poreikius. Labiau tikėtina, kad tokio sąstingio priežastimi galėjo tapti varginga parapijiečių padėtis bei nepalanki valstybės finansinė būklė.

Pažvelgus į dvasininkų aprūpinimą bei jų gyvenimo sąlygas, susidaro analogiškai liūdnas vaizdas. Žinoma, jog jau VII a. pirmoje pusėje Rusnės pastorius brakonieriavo žuvimi, o Verdainės pastorius varė degtinę ir ją pardavinėjo. Anot istoriko J.Sembritzkio, visa tai vyko dėl vargingos padėties, siekiant sau užsitikrinti ir pasigerinti pragyvenimą. Apie Karklės kleboną (Gotthard Ising) 1670 m. rašoma, jog jis vos nemirė iš bado, o Ventės pastorius Lehmannas 1637 m. skundėsi, kad jis gyvenąs labai skurdžiai ir, norėdamas prasimaitinti, pats turįs žvejoti. Vėlesnis Ventės dvasininkas irgi buvo nepatenkintas mažu atlyginimu bei skurdžia parapija, nes nežinojo, kaip jis pats ir jo žmona bei 9 mažamečiai vaikai išgyvens. Dar liūdniau atsitiko Karklės precentoriui, kuriam karkliškiai nemokėjo algos. Kaip rašoma, jis 1626 m. paliegęs ir nuskurdęs išvyko į Karaliaučių, kur gavęs leidimą 3 dienas elgetauti, po keleto dienų ten ir pasimirė.

Siekdami prasimanyti papildomų pajamų, dvasiškiai neretai užsiiminėdavo šalutine veikla. Jau matėme, jog buvo bandymų žvejoti ir prekiauti degtine. Antai apie 1617 m. Rusnės precentoriui buvo suteikta teisė verstis smulkmenine prekyba, o 1622 m. Karklės precentoriui - laisvai prekiauti duona, žvakėmis ir degtine.

Kita dalis dvasininkų, taipogi spaudžiami nepritekliaus, buvo priversti tapti tikrais ūkininkais. Vieni žemės gaudavo dykai, be paveldėjimo teisės, kiti jos nusipirkdavo už savo santaupas. Tokiais ūkininkais VIII a. tapo Kintų, Kalninkų, Šakūnų pastoriai. Paskutinis netgi augino visą pulką arklių.

Negalima nepaminėti ir tokio fakto, kad dalis pastorių buvo kilę iš turtingų bei kilmingų šeimų, todėl natūralu, jog jie retai patirdavo nepriteklių. Iš skurdo neretai išsikapstydavo ir žemos kilmės dvasininkai, jei tik jie būdavo pakankamai gabūs ir apsukrūs savo versle. Pavyzdžiu, tam galėtų būti Rusnės pastorius Michaelis Gallus, kuris 1684 m. iš tėvų paveldėjo žemės, o vėliau įsigijo ir smuklę. O štai XIX a. pavyzdys: Kintų pastorius Christianas Huebneris, nors ir atleistas iš tarnybos, mirė būdamas smuklės ir malūno savininku.

Suprantama, kad tokie dvasininkai-verslininkai nebegalėjo skirti viso dėmesio ganytojiškai veiklai, todėl pasitaikydavo atvejų, kad jie susilaukdavo parapijiečių ir dvasinės vyresnybės priekaištų. Apie vieną tokį pasakojama, jog jis buvęs stropus ūkininkas, tačiau prastas "sielų ganytojas".

XIX amžiuje Šilutės diecezijos būklė, atrodo, pasikeitė nežymiai. Nors dvasininkų nusiskundimų aptinkama rečiau, visgi keletas faktų nenuteikia itin optimistiškai. 1867 m. vienas amžininkų rašė, jog Karklėje ir kitose kaimyninėse apylinkėse mokytojai ir kunigai didžiąją atlyginimo dalį gaudavo žuvimi, dėl to tarnyba čia laikyta prasta ir turėjo blogą vardą. XIX a. pirmos pusės bažnyčių vizitacijos aktuose randama duomenų, kad keletas Šilutės apskrities pastorių gyveno iš avanso arba nuo atlyginimo iki atlyginimo. Visgi XIX amžiuje dvasininkų užmokestis, lyginant su ankstesniais šimtmečiais, buvo labiau subalansuotas. Kalbant bendrai, kunigo tarnyba, nepaisant riboto aprūpinimo, visais laikais laikyta prestižine, nes dvasiškiai gyveno beveik visada geriau už daugumą paprastų parapijiečių. Čia, matyt, būtų nesunku įsivaizduoti ano parapijiečio situaciją, bet tai jau būtų kitos temos aspektas.