Mano LPT  

D.Pancerovo ir M.Deveikio žodžiai (2005 m.)

Esmė ne knygose... ne tarp raidžių,

Ne sakinių dėliojime, o tarp minčių.

Ne tarp dienų, ne tarp naktų,

Ieškok tu mūsų Klano ištakų –

Ant cemento praleidome metus,

Budėjom ligi išnaktų.

Atlaikėm speigą, ledą, ugnį,

Atlaikėm ir net smogėm!

Atgal iš buožių

Ir iš užnuodytųjų dozių.

Ir padėjom ant šunų,

Kaimynų naktį nuo grandžių leistų,

Ir ant žaislų, nesurinktų,

Toj vietoj paliktų.

Kaip ir prieš keletą dienų

Einu šituo plentu,

Žibintų apšviestu,

Suspausta gatvė tarp namų,

Vadiname mes ją Vytauto vardu.

Čia vakarai, čia ir draugai,

Merginos, pyktis ir juokai,

Ir tiktai čia, žinok, tik čia,

Tu mus visus matai:

Čia Dredas ir čia Jūlka,

Robis, Vikė, Mūrka,

Martis, Vilius, Dalius, Dovis –

Štai toks dabar yra Shtanginės Klano stovis.

PRIEDAINIS

Mano LPT, tai paprasta laiptinė,

Kaip SSRS – sovietinė landynė.

Kaip CŽV – žvalgyba,

O CK – valdyba,

Mano LPT, mano LPT!

Rytais aš visada stebiu paukščius,

Su puodeliu šaltos kavos aš gainioju sapnus,

Prie laiptinės su cigaretėm tirpdau aš plaučius...

Plokštelės vingiais bėga trumpos mūsų dienos –

Jas pradedam ir baigiam prie baltos laiptinės sienos.

Venos krauju stumdo genus,

Atstumas tirpsta internetiniais laidais,

Aš bendrauju su visais kitais kraštais,

Man svetimais.

Kai su draugais susitinku,

Ir vėl širdy ramu,

Nors čia šalta ir tamsu,

Bet čia mūsų teritorija, todėl mums čia saugu.

Dažais atžymim savo zoną,

Kol aerozolio kvapas mūsų neišduoda,

Tada tepam vėl prie laiptinės –

Randu čia savo „skvotą“.

Mamai  

D.Pancerovo žodžiai (2006 m.) 

Tas vieškelis, ta žemė, žeria, želia, žolės kelias. 

Kvapnios žemės po lietaus į dūšią... Bunda mano galios. 

Šiltas vasaros lietus, čia naujas “aš”, čia mano kelias, 

Velias žodžiai galvoje, o rankos dreba kaip vaikeliui… 

Mama, vėl grįžtu per žemę, nuo lietaus sušalo kojos, 

Aš kapojuos sau į nugarą su rykštėm, vėl kartojas, 

Ta istorija, artojas, senos nuodėmės rimuojas, 

Vėl į lapą su ranka, į dūšia senas romo kvapas. 

Mama, man atleisk, kaip sekas? Aš dar pamenu tave…

Regėjau tavo atvaizdą prie žvakės, ji sapne.  

Gale nešvarūs, gašlūs buteliai, kaip budeliai draugystei,  

Mama, čia aš – sūnus tavasis - Mama, leisk sugrįžt vaikystei. 

Tavo paakiai padėrę - nemiegojai šitiek metų, 

Aš miegojau tik per prievartą - pritrenkdamas „kaseku“. 

Sienos plačios - trūko saulės, lovos plyšo nuo apgaulės, 

Mauruos skendo pilkos dienos, miesto žolės – plikos sienos. 

Dulkės vienos ir stiklinės bei medinės patalynės, 

Žvejo dukros devinžvynės ir jaučiaus save pamynęs, 

Aš jaučiaus toks vienas vienas, kai mėnulis dažė sienas, 

Be tavų švelniųjų rankų šaltis trupins mano strėnas. 

Aš grįžtu, nes reikia grįžt, nes jau paskendo mano laisvė,  

Mes nužudėm su draugais savąsias pavardes, atleiskit! 

Na, kodėl tu taip… Ne toks aš jau pijokas! 

Aš ne toks, kaip spjauna lūpos tų, kuriems tik ima juokas… 

Tas miestas plytom tiestas, sviestas dulkių kamuolys, 

O aš kvailys ir nebylys, ir dar bailys, atsiprašau… leisk grįžt, 

Norėčiau vėl susėsti tyliai žvakių šviesoje ir šiltą skystį į save,  

Sapne tai buvo prabanga… 

Ranka pikta, sena, vagota, į duris ji nuvedžiota, 

Šitą plotą vėl užvaldė pyktis, neviltis vagota, 

Ši languota šilko staltiesė ant stalo vėl paklota - 

Ji ne man ir ne draugam, jinai tik šeimos nariam. 

Atsiprašau, juk pasakiau, 

Kartojau, 

Vienas gatvėje verkiau, 

Prašiau,  

Sakiau, žinau 

Savas klaidas, 

Jas ištaisiau, 

Maniau, kad šito jau pakako, miestas purvinu patapo, 

O ant šlapio autobusų trapo nieks manęs nemato. 

Aš nenoriu naujo karo, per tešlas vėl šilto garo, 

Noriu būti vėl sūnus, mamule, noriu tik pabust… 

Norėčiau vėl gurkšnot kakavą, mala rankos šiltą kavą, 

O dabar tik nuo lietaus sušalęs leidžiu tirštą garą. 

Balą kojom išvagojau ir joje aš atsistojau, 

Aš grįžau toks šlapias šlapias, tapęs valkata nukvakęs: 

Rūbai plyšę, kojos kyši, purvas veidą tyliai ryši, 

O lietus nė kiek nepadeda - lyg peilio šaltas smygis. 

Sykis buvo paskutinis, kai aš stoviu prie laiptinės, 

Miesto gatvės kasdieninės, masių nuotaikos medinės, 

Mano akys kaip švininės, aš nuleidžiu vėl rankas - 

Prieš tave esu bejėgis, alkoholikas tau širdį ėdęs… 

Karas ar taika  

J.Petkevičiaus žodžiai (2005 m.) 

Sustok! Įsiklausyk į tylą! 

Palauk ir pamatysi, kas būna, kai banda prabyla. 

Tai trunka neilgai – tik tai viena trumpa akimirka, 

Bet to užtenka, kad vėl iš naujo į rankas paimtum knygą, 

Kuri prabils tau nuostabiu balsu, 

O aš tikiu, kad to užteks, 

Kad mes siūbuotume vienu ritmu, 

Vieni kitus suprastume vienu žodžiu 

Ir širdys plaktų tuo pačiu ritmu. 

Rankas iškėlę, 

Nuo praeities pabėgę, 

Naujos bangos vėl pagauti mes gaudome idėją. 

Kaip sekasi pagauti ją, įvertinkite patys 

Ir tuo mums atsipirks bemiegės naktys. 

Nuo metų praeitų, pasiekėm naują lygį, 

Dabar mes perpratom, kaip reikia spręst sudėtingiausią lygtį. 

PRIEDAINIS 

Po karo būna taika, 

Bet ne visada, 

O jei ir būna – tai labai trumpa. 

Taika trunka trumpiau negul kova, 

Bet ne visada, 

Paklausk savęs, nuo ko prasideda nauja diena. 

Ir karuselė sukasi iš naujo. Nieko naujo – 

Visi ištroškę priešo kraujo.

Už drąsą tau mes atsilyginsim drąsa, 

Pilna savų veidų kovos arena 

Ir nesvarbu, tu sunkiasvoris, ar ne, 

Svarbu, kad baimei nebeliktų vietos tavo širdyje. 

Su pagreičiu gyvenimo variklis dirba, 

Per vieną vakarą garbė tavo pradingsta. 

Ką praradimo momentu galvojai tu, nesuprantu, 

... kokių velnių apsėstas buvai tu tuo metu. 

Dabar belieka tau tik palinkėti gero vėjo, 

Žmogau, žinok, visi ant tavęs... dėjo.  

Suoliukas  

E.Ptašinsko žodžiai (2003 m.) 

Ši daina skiriama mūsų artimam draugui,

kurio jau nebėra tarp mūsų... 

Užmerkęs vakare akis, tu gerai išsimiegi

Sapnuoji tik tai, ką pasąmonė tau šnibžda. 

Dieną tu gerai praleidai ant suoliuko: 

Šūkavai, spjaudei „siemkas“... 

Kol Mūrkio motina supyko ne juokais. 

Pabudai vieną rytą ir pamatei baisiausią dalyką –  

Suoliuko nebėra, jį kažkas nupjovė... 

Ašaros akyse,  

Džiūsta seilės, 

Tirpsta kojos, 

Niūrūs praeiviai patvirtina tavo mintį. 

Pakėlęs galvą aukštai, horizonte pamatai, 

Kad beržų apsupty pastatytas suoliukas... 

Taip gal ir geriau – mažiau girdis triukšmas, 

Kaip mums buvo linksma... 

Dovis juokės, kada pūtė... 

Kai baigės vasara linksma, pamatei dar baisesnį dalyką, 

Ir ašaros ant žemės byra – suoliuko nebėra, 

Kažkas jį suknežino, sulamdė ir išsklaidė. 

Sadistų darbas, tu net neabejoji, 

Ir ant žemės parklupęs vėl vaitoji... 

PRIEDAINIS

Suoliuke mielas, tavęs nebėra... 

Tave sulaužė blogi vaikai... 

Aš nežinau, ką dabar man daryti, 

Nes jau suoliuko nebėra visai... 

Kai tu repuoji… (Ištrauka) 

J.Petkevičiaus žodžiai (2004 m.) 

Kas, kur suradęs jaukų kampą sėdi kambary, 

Kaip ir senais gerais laikais ausyse girdis ūžesys. 

Tuoj peraugs į gerus jausmus ir užmigdys... 

Galbūt jis prablaivys, galbūt apsunkins ir liks tik liūdesys. 

O gal kaip tik pasaulis virs kitu kampu 

Ir leis pažvelgt į visai tai iš svetimų akių, 

Tada suprasi, ką šiame pasaulyje veiki, 

Ką nors tu sugebi, ar tik mali, 

Iš savo kailio išsinert baigi, 

Nenori likti savimi. 

Ir aš norėčiau iš naujo gimti, aukštai pakilti, 

Bet tai galbūt ne man, nes man patinka kristi, 

Pajausti laisvą skrydį, gyvent tik dėl savęs. 

Galbūt už tai, kas nors manęs nekęs, 

Gerai, kad aš ne vienas, 

Nes jeigu taip, tai būtų suskaičiuotos mano dienos.

Gyvenimas nestovi, 

Tad reikia lėkti paskui jį: 

Tai, ką nupjovei, iš naujo pasodinti ir auginti, 

Iš naujo viską prisiminti, 

Naujom idėjom ir mintim iš naujo gimti. 

PRIEDAINIS 

Atsipalaiduoji, kai tu repuoji, 

Minioje žmonių, kuriai repuoji, 

Nieko nematai, nes tu repuoji, 

Atsipalaiduoji, kai tu repuoji.

Mano (Dienos) naktys (Ištrauka) 

D.Pancerovo žodžiai (2005 m.) 

Mano parakas nutirpo, įkvėpimas išdalintas, 

Paskutinis lašas prakaito ant veido išdžiovintas. 

Vakar trūko Tos kur duoda, šiandien imti Jos nenoriu, 

Paskutinį kurtą rimą į šiukšlinę įmontuoju. 

Suvilioju nakčiai mūzą, jos pilnai neišnaudoju, 

Nusispjaunu... Ir rašyti nebenoriu… 

Trūksta to, ko taip nekęsdavau, ir to, kas širdį spaudė, 

Žaizdos lyginosi pačios, o aš be reikalo nesnaudžiau. 

Prasidėjo Klano šūdas nuo savirealizacijos, 

Nesibaigė geri laikai, iškilo korporacija, 

Sh organizacija, 

Pasklido informacija, 

Deja, nubluko įdegis - kūrybinė infliacija. 

Kas naktį, kai tamsa delnais užspaudžia mano protą, 

Su pieštuku aš bandau išreikšti dūšią užšifruotą… 

...juodas stopas prieš akis - be reikalo ganau naktis, 

Aš debilas, mes debilai, mūsų motina viltis. 

Kančia kūrybinė, privaloma, paženklino vėl naktį: 

Lakti kavą kibirais, dalintis duona su draugais, 

O atgyventais sakiniais rašyti man nebesinori, 

Atsistoji, apgalvoji, nurimsti ir apsikloji... 

Vėl kuri, tai kas girdėta - naujo nieko nebeliko… 

Šiąnakt daugelis kūrėjų vėliai liko be skatiko. 

PRIEDAINIS 

Mano dienos, mano naktys, 

Iš minčių sukurptas šūvis. 

Mano dienos, mano naktys, 

Vargsta pučiantis liežuvis. 

Mano dienos, mano naktys, 

Dar ne viskas užrašyta. 

Mano dienos, mano naktys, 

Bus dar naujo pasakyta. 

Nustoja skambėti juokas… 

Velkuosi gatvėmis lyg pilnastažis mūsiškas pijokas. 

Nemotais, kad miglotas, kelias būna ūkanotas, 

Svarbu protas nepavestų – rodytų, kur mano plotas. 

Okupuotas tavo miestas – jį užvaldė mano broliai, 

Naktį kilę, dieną snaudę, tau atrodę nepadoriai, 

Agresyviai, su „pachodke“ vilko išmesto iš guolio, 

Polio gatvėse klajoja, tavo oru jie kvėpuoja. 

Tie kas loja, tegul loja, 

Mes padėję, nusispjovę, 

Tiems, kam plojo vakar rytą, šiąnakt sprandą apkapojo. 

Tie, kas gyrėsi, dejavo, spyrėsi… kas bėgo… 

Nusuko jie akis, kuo toliau nuo kranto yrėsi. 

Ta masė idiotų ir veidmainių, ir bailių, 

Šią naktį inkvizicija jiems krito ant galvų. 

Kur plikas plentas ir betonas, 

Rimtas būna balso tonas, 

Mūsų fonas, aplinka – tik tau atrodo ji pilka… 

Tau negyva, o man kvėpuoja, 

Imponuoja tie, kur loja, 

Tik tai mūsų minčių audros gatvės cementą nušluoja. 

Nešlubuoja man fantazija, ji tekstą jau diktuoja, 

Kai sustoja mano rašalas, jį „bytas“ išvaduoja. 

Jau šuoliuoja mano lyrika naktim, dienom, rytais, 

Tikiuosi, šitas jausmas niekad niekad nepraeis… 

Muzika (Ištrauka) 

E.Ptašinsko žodžiai (2005 m.) 

Ei žmogau! Žmogau, ar tu girdi? 

Jau „bytas“ sukas... Ar muziką jauti? 

Kai muzika vėl groja, gyvenimą atstoja, 

Vėl kelią rodo... Kkūną man atpalaiduoja. 

Lyg kelrodė žvaigždė kompasą atstoja – 

Niekur nepaklysiu, muzikos garsus vis tiek išgirsiu. 

Kai „bytas“ suka, širdys ritmą muša, 

Garsas gaubia mano galvą, smegenis visas atšaldo, 

Repas vėl mane apšaudo. 

Žodžius aš mintimis vėl pasigaunu, 

O kai lapai jau pilni – į galvą viską kraunu. 

Jaučiu, kaip laimės prisipildo kūnas, 

O mintys taip aukštai, kad gali trenkt perkūnas, 

Galiu nukrist ant žemės, 

Galiu atšokt aukštyn, 

Ir eisiu aš pirmyn, 

Ten, kur Klanas, kur laiptinė, 

Ten, kur kūnas pilnas garso, 

Kur niekas žodžių be reikalo nebarsto, 

Repo užvarus stipriai suvarsto, 

Savo balsą jie apmąsto, kad nieks nepasimestų, 

Ir viską, ką sakai, suprastų. 

PRIEDAINIS 

Ei žmogau! Žmogau, ar tu girdi? 

Jau „bytas“ sukas... Ar muziką jauti? 

Nuo ko legenda mūsų prasidėjo, 

Berašant popieriaus mažėjo, 

Žmonių kas kartą mūs Klane daugėjo. 

Mūsų mieste 

R.Tarozos ir D.Pancerovo žodžiai (2004 m.)

<t>Stovim mes čia – ant Vytauto gatvės, 

Šaltas asfaltas sustingdo mane. 

Kaip ir suspaustas kumštis delne, 

Laukiantis progos, kol kas užkabins mane. 

Mūsų Klanas ryžtingas, bebaimis, juokingas, 

Juokas čia sklinda tamsiais vakarais... 

O baimė - ne mūsų silpnybė, 

Gi ji neatstoja vidinės ramybės. 

Ryžtingi mes esam nuo prigimties, 

Kiekvienas skirtingai, bet tai mums vis tiek. 

Svarbu yra tai, kad esam vieningi! 

Vienas už visus ir visi už vieną! 

Pasiryžę padėti ir pastovėti 

Už tai, kad Klanas negalėtų subyrėti. 

Vakaras prie gatvės atspindi mūsų veidą: 

Rūkome „kaseką“ ar šiaip sau lošiam „seiką“. 

Išėję į gatvę ištemptais veidais,

Juokiamės iš visko ir žvelgiame į tai, 

Kas atrodo mums keistai. 

Juokingi. 

Čia ir sutikti veidai...  

Mūsų ordinas žengia išdidžiai, 

Nes žino, jog čia greitai viskas pasikeis – 

Įsigalės naujos taisyklės ir baimė užvaldys visus, 

Rytas greit išauš šviesus  

Ir mūsų banda dings iš gatvės į urvus. 

PRIEDAINIS

Kai naktys keičia dienas mūsų mieste, 

Liekame mes dviese, mūsų mieste, 

Dieną nepritampam, mūsų mieste, 

Liekame mes dviese, mūsų mieste.  

Naktis pakeičia dieną ir mes liekame tik dviese, 

Mano mieste, aš ir tu, prisiglaudę po tavu sparnu. 

Be galo čia ramu... Atrodo, kad tik mes nemiegam, 

Nuo ilgos rutinos uodegos basom per ledą bėgam. 

Aš su savo „chebra“ dantenas šunų pražioję sėdam, 

Parūkę, patylėję palaidojam sniege pilkąsias dienas. 

Aš čia ne vienas, nors ir balsų dar negirdžiu, 

Noriu ir jaučiu, kad jie šalia, 

Širdys ritmą kala – mūsų sielos kaip viena 

Citadelėje įmūryta titnago plyta, 

Popieriaus skiautelė, pigioj dėlionėj jos nėra, 

Mes - zvimbianti kaip bitė, pogrindžio tamsi kulka.

Gatvėse, rajonuose mes esam ne pirmi – 

Smailūs vėjo peiliai šiąnakt buvo greitesni, 

O saulei tamsumas išbaidžius, slepiamės giliai rūsy. 

Po akmenį savam būrį kasdieną dovanojam, 

Karo būgnų muštą dainą vis dar atminty niūniuojam,

Dulkių degintomis gatvėmis lig paryčių bujojam. 

Tik tai retkarčiais sustojam, nikotinu pakvėpuojam, 

Ir vėl tamson žygiuojam... 

Liko tik tai „chebra“, liko tik tai gatvės, 

Liko tik tai dviese.... Mūsų mieste!