Šilainės sodas

	Bendras Šilutės laikraščio "Šilokarčema" ir Šilutės kraštotyros draugijos projektas Projektą remia:
Leidinys pamario krašto kultūrai
2009 vasario 24d. Nr. 4 (76)


	„Obelis vieniša sulaukėjusi vienatvė“
	Eilės iš spaudai rengiamos Audrius Šikšniaus naujos poezijos knygos Nepastebėjau Ašaros tavoj aky, Ir tu manosios Nematei lyg tyčia. Žiūrėjome Į vakarėjančius laukus, O jie tokie tušti – Gali paklysti. * Už jūsų valandas Meldžiuos. Už valandas Prailginančias išlikimą. Kad paukštis Grįžtantis namo Surastų savo medį Ir pernykštį lizdą. Kad vieškeliai Ir žvyrkeliai Pareinantiems nepailgėtų. Meldžiuos Už svetimas jus Ir savas, Kad atmintys Į jus žiūrėtų. * … o laikas, Net vardų nepasilieka, Net kelią į namus Paverčia ariama žeme. Kokiam muziejuje Tu, Tėviške, bepasiliksi? Kas belankys Šventadieniais tave? OBELIS Kaip baltai Tu pražydėjai Kiemo vidury. Kiek jėgų Savy turėjai Augti viltimi. Kai išėję nebegrįžo Tavo vaisių skint. Slepiasi pirkia Už kryžiaus Svyrančio tavin. * Tik sapnuose Dangaus arti Ir žvaigždės Lyg langai seklyčių. Tik sapnuose Namai arti Ir motinos prie jų Lyg vyšnios, Nubalusiom Žilom galvom, Darbų Išsukinėtais pirštais. Vaikeli mano, Nepabusk, - Išskyrus sapną, Nebėra, kur grįžti. * Mačiau Kaip žolės Mirdamos apsikabina, Kai dalgio ašmenys Jų liaunus liemenis Suguldo pradalgėn. Kaip kirviui Nusišypso medis Tėvo girioj Ir užsidengia veidą Šakomis. RUGIAGĖLĖS Dangaus Lašeliai mėlyni Į parūgę pabiro. Nerink jų – Liks rugiai liūdni, Matai kaip saugo juos Apsikabinę. * Tu net sapną Gali užmigdyti, Jei nori. Arba nuopolio gėdą Paversti gėriu. Tavyje, motin, Dienos ir naktys Prapuola – Tarp plaukų, Tarp vis žylančių Tavo plaukų. * Nebešauks Gelsvos volungės Lietaus jau į žemę, Ir kaimynas kaimyno Svečiuosna nekvies. Obelis vieniša Sulaukėjusi vienatvėje Lyg per sapną Kažkam savo obuolius Dosniai dalins. O pavasariais Kregždės dairysis pastogių, Veltui raižys Dangaus mėlynumą sparnais. Per lengvai Pažadėta mums buvo Ši tėviškių žemė, Per vėlai Mūsų atgailos jai, Per vėlai… * Jei medis Kalbėtų žiedais, Kokie saldūs Būtų jo žodžiai, Lyg močiutės Meduoliai vaikams, Jie kvepėtų namais Jau iš tolo. * Amžinoji Miškų Lietuva, Pasimelski Už sengirias savo. Tavo žodžiais Dangus patikės, Mūsų žodžiais Nebetiki niekas. * … o kai mes Buvome vaikais, Kaip gėlė bitės Dobilų baltųjų pievoj. Dabar visai kiti laikai! Ir bičių geluonis, Ir mes – kasdieniai. * Nespėjo jos manęs Dar pamatyti, Nesugirgždėjo Mano žingsniai Vieškely, šalia namų. Lyg nuotraukoj vaikystės Siluetai šviesūs, Mama ir obelis – Dvi gulbės Jaunos baltumu. * Nuometu baltu Kiemą užklos obelis, Žiedlapiais taką Naktis užpustys. Motin, kodėl rakini Sėklytėlės duris? Jeigu ne mes – Mūsų mintys Už stalo susės. * Girdi?... Taip verkia dangus, Lyg vaikas Skriaustas ilgai. Kai mūsų čia nebebus, Naktis viešės namuose. Nebesurasim tamsoj Viens kito rankos. Kas ves Siūbuojant lieptui, Kuriam Turėklai buvome mes?... * ... o juk tereikia Tiek nedaug – Kažkam Savęs atsivėrimo, Kad žodį Užrašytą sau, Lyg duoną Išdalintum tyliai. Kad žvarbų vakarą Tavęs, Bent jau eilėraštis Pasigailėtų. Kai sieloje Vilkai sustaugs, Nuo juodo ilgesio Pašėlę. * Užkliūva Žodžiai už minčių, Taip debesys žemi Viršūnes medžių kliudo. Už lango vakaras Be uždengtų šviesų, Kad neišgąsdintų Eilėraščio pareinant. * Aš į tave Laukų takais, Tu į mane Sapnais vaikystės. Sustojame: Gandrai, antai, - Balti, balti, Virš apleistų sodybų. * ... o juk kažkam Net žiburys nereikalingas, Net žaibo žvilgsnis Akinantis baltumu. Lyg langą užsiveri save – Nejau vertėjo, Apnuogint žodį Ligi pat šaknų?

Atgal...