Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2009 kovo 10d. Nr. 5 (77)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 
 
  Agnė Agnietė ir jos mintys

Raudonos plytos ir stogai virš galvos, svaiginantis aukštis
Saldus skonis sausainių skoniu gumos
Apipusės sienos mūsų gamtos
Aplinkui vėjai kužda mintis
Ir tirpstantis sniegas
Preliudo dainos.
Girti ir išsiblaškę žmonių keliai
Aplinkui pasaulis, gyvenantis taikiai.
O norimas aukštis smalsumo dainos
Ir tirpstantis laikas akloj vienumoj.
Prisiminimais aidi vaikystės džiaugsmai,
O mano pasaulyje tai - atvirkščiai.
Minutėmis senkantis žiemos svaigulys
Ir tyros akys prasmingoj tyloj.

***

Aš neturiu draugų, aš viena

Aš viena tokia saulė ryte,
Kuri šviečia, bet nešildo

Mano bedvasiame rūke
Laikas man brolis.

Aš viena tokia lietinga diena,
Kuri šiltą rytojų pranašauja

Aš likimas, aš tyla.

Aš niekam nereikalinga draugė,
Bet dažnai apsilankanti svečiuose.

Pašok su manim, kol lietūs rudenio lapo nesunaikino
Kol pikta mano dalia nepasakė „atia“.

Būk mano meilė, pirma ir paskutinė.
Prašau, tik neskubėti, manęs išsižadėt...

Aš neturiu draugų
Aš likimas...

Tyla.

***

Aš tikiu dangaus šviesa, kuri man debesis dovanoja,
Parduodu debesis mažus ir didelius
Baltus ir pilkus, kartais net juodus.
Parduodu už žmonių gerumą,
Už jų laimę ir gyvenimo spalvas.
O Tau padovanosiu,
Už tai, kad matai mano akis.
Ir už tai, kad jauti mano jaunystės vėją...

***

Ei?
Ir net tada pro plasnojantį rūką
Ateis laimė
Su pilnu krepšiu spalvotų sapnų.
Ir mėtys juos žemėn,
Kaip ruduo lapus.
Ir gros šventa melodija,
Mūsų ausim.
Ei?
Paberk ir pasaulio tylai
Lašelį gerosios praeities.

***

Gyvenu
Dėl balto žiemos sniego,
Dėl saulės raudonio vakare,
Dėl pasaulio žydro stogo,
Dėl auksinio rudens lapo.
Gyvenimas pavargsta
Nuo klausimo kodėl?

***

Rudenio lapas glosto gatvių angelus.
Laksto danguje pilkos varnos,
Skuba,
lekia.
Sėdi braškė prie savo ateities,
Išsprogdinusi kairiąją akį.
Vėjas gaudo mano tylią mintį,
Veja ją į dulkėtą lapą...
Kiek dar jų bus?
Šis nepaskutinis? Praeitis praeina pro mane...
Jau baigė?
Laikas gimdo ateitį.
Šis gimimas nesibaigs niekada,
O, jau matau,
Vakarėja.

***

Liūdna matyti dangų be žvaigždžių,
Pakeli į viršų akis,
O ten tamsu...

Tik spindi padangėj ašaros,
Rodos, ims kristi staiga...

Keista naktis be miego,
Keistas noras su žvaigžde nukrito...

Amžina būtis -
paklydėlė mirtis.

Keistas paukščio skrydis,
Kai žemėje mintis


***

Neužuodi, kaip mėtomis kvepia pirmasis pavasario lietus?
Neglostai dangaus, kuris jau daug arčiau Tavo galvos?

Žmonėmis pavirtę praeiviai žingsniais lydi šaltį
Užsistovėjęs rūkas išeina kitu keliu
Su mintimis grįžti kitu būdu.

Ir kaip reikėtų toliau gyventi be baltumo,
Galvoja švenčių ilgesys...

***

Mano pasaulis

Kieme pavargę žaislai.
Prie kelio užmigęs knygnešys
Tyliai stebėjo šviesą
Bėgančią dangumi.
Iškėlę dangų aukštai,
Vėją gaudė dideli vaikai.
Per mažą pasaulį
bėgo saulė, vejama laiko.
Pro tylią prisiminimų pūgą
Knygnešys stebėjo užaugusius vaikus.
Surinkau pavargusius žaislus.

***

Primygtinai reikalauju tapti nors Tavo sienų šešėliu
Nors druska Tavo bulvėse.
Pasikalbėkime tylėdami,
Prasmingai nužvelgę vienas kito jausmus.
Pasisemkime ramybės iš vienas kito akių,
Prisipažinkime, kaip sunku
Būti meilės vergu.
Ir kaip gera tikėti šiuo stebuklu.

Tegul tirpsta mūsų mintis
Ir grožis šių trapių jausmų.

****

Tylėk, nekalbėk,
Tavo žodis niekam nebemielas.
Tu per jaunas vadintis daigu,
Tu per silpnas, papūstas vėjo.

Netikėdami žmonės kalba tiesas,
Mirdamas sapnas pasiima ir jas.
Kokia ta meilė jauno žmogaus?
Koks jausmas būti arčiau dangaus?

Ir ką kiti sako, jau nesvarbu.
Tu ne kiti - kalbi savo širdimi.

Palauk, jaunas žmogau.

Tylėk, nekalbėk,
Tavo mintis dangus pasiima,
Tu jam jas dovanoji su skausmu akyse.

Šalia tavęs draugų nebėra.

***

Iš vaikystės
Keliauja mano vaikas, pametęs aklą drovumą,
Keliauja su svetima karūna.
Nemiega jis naktimis, tik žiūri į dangų
Ir stebi ten kvailų žvaigždučių būrį.
Jo akių spalva nebuvo geltona,
O norėjo gyventi su atvira širdim.
Dieną spindėjo saulė, auksinėm kasom.
Aidėjo juokas, sklido dainom.
Bet atėjo nenuorama ilgesys,
Pasiėmė už rankos ir žengė pro duris.
Mėnulis vis žaidžia gėlių pumpurais,
Mano vaikas nebevaikšto vaikystės takais...

***

Po kojomis tirpsta dangus.
Šalta.
Delnuose miega vėjo dulkė.
Šalta.
Atėjo balta žiema...

***

Nepamiršai, kaip žvaigždės krenta iš aukštai?
Aš ir.
Geltonas pasaulis toks gražus.
Ir belieka juo džiaugtis.
Būk geras, nesugriauk jo.
Jis tau stebuklą dovanoja.

Ar jauti, kaip virš tavo galvos plasnoja dangus?
Aš ir.
Ko gero niekada taip ir nesuprasim,
Kur gyvena debesys, bet tai ir nesvarbu.
Kas gražu, visada nežinome iš kur.
O kai sužinai, nebelieka paslapties ir stebuklo.
Kas gražu, tegu būna nežinomu vardu.

Siūlau gyventi toliau,
Kaip tau šis pasiūlymas?

***

Tikrai tas oras daro stebuklus. Tikrai, tikrai.
Patylėjus valandėlę vėl norisi šaukti pasauliui, koks jis nuostabus. Koks gyvenimas gražus, kaip ir Tu pats - žmogus.

Man patinka gerti kavą ir rūkyti atsisėdus ant suoliuko vakarais, kai saulė ridinėjasi kalno papėdėje nudažydama dangų raudonai. O taip... Tada mintyse gimsta naujos meilės gamtai ir kitam žmogui, tada nesinori sėdėti vienai. Nesinori...
Vis pagalvoju, kad, Braške Tau, tai turėtu patikti. Galėtum rankomis vedžioti raudoniu nusėtą dangų ir smagiai prisijuokti iš mano kvailų pasakojimų. Tiesa, Tu žinai, jos ne visos kvailos.

Pasidžiaukime dangumi, katinu, vėju, lietum, saule, medžiu nes viskas taip trapu...
Nepamiršk, kaip aš Tave myliu...
 
     
  Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2009 m.