|
|
Leidinys pamario krašto kultūrai | |
2009 kovo 10d. Nr. 5 (77) |
|
Pradžia | Komentarai | Kultūros ženklai | Kūryba | Šilainė | Kontaktai |
|
||
---|---|---|
Agnė Agnietė ir jos mintys Raudonos plytos ir stogai virš galvos, svaiginantis aukštis Saldus skonis sausainių skoniu gumos Apipusės sienos mūsų gamtos Aplinkui vėjai kužda mintis Ir tirpstantis sniegas Preliudo dainos. Girti ir išsiblaškę žmonių keliai Aplinkui pasaulis, gyvenantis taikiai. O norimas aukštis smalsumo dainos Ir tirpstantis laikas akloj vienumoj. Prisiminimais aidi vaikystės džiaugsmai, O mano pasaulyje tai - atvirkščiai. Minutėmis senkantis žiemos svaigulys Ir tyros akys prasmingoj tyloj. *** Aš neturiu draugų, aš viena Aš viena tokia saulė ryte, Kuri šviečia, bet nešildo Mano bedvasiame rūke Laikas man brolis. Aš viena tokia lietinga diena, Kuri šiltą rytojų pranašauja Aš likimas, aš tyla. Aš niekam nereikalinga draugė, Bet dažnai apsilankanti svečiuose. Pašok su manim, kol lietūs rudenio lapo nesunaikino Kol pikta mano dalia nepasakė atia. Būk mano meilė, pirma ir paskutinė. Prašau, tik neskubėti, manęs išsižadėt... Aš neturiu draugų Aš likimas... Aš Tyla. *** Aš tikiu dangaus šviesa, kuri man debesis dovanoja, Parduodu debesis mažus ir didelius Baltus ir pilkus, kartais net juodus. Parduodu už žmonių gerumą, Už jų laimę ir gyvenimo spalvas. O Tau padovanosiu, Už tai, kad matai mano akis. Ir už tai, kad jauti mano jaunystės vėją... *** Ei? Ir net tada pro plasnojantį rūką Ateis laimė Su pilnu krepšiu spalvotų sapnų. Ir mėtys juos žemėn, Kaip ruduo lapus. Ir gros šventa melodija, Mūsų ausim. Ei? Paberk ir pasaulio tylai Lašelį gerosios praeities. *** Gyvenu Dėl balto žiemos sniego, Dėl saulės raudonio vakare, Dėl pasaulio žydro stogo, Dėl auksinio rudens lapo. Gyvenimas pavargsta Nuo klausimo kodėl? *** Rudenio lapas glosto gatvių angelus. Laksto danguje pilkos varnos, Skuba, lekia. Sėdi braškė prie savo ateities, Išsprogdinusi kairiąją akį. Vėjas gaudo mano tylią mintį, Veja ją į dulkėtą lapą... Kiek dar jų bus? Šis nepaskutinis? Praeitis praeina pro mane... Jau baigė? Laikas gimdo ateitį. Šis gimimas nesibaigs niekada, O, jau matau, Vakarėja. *** Liūdna matyti dangų be žvaigždžių, Pakeli į viršų akis, O ten tamsu... Tik spindi padangėj ašaros, Rodos, ims kristi staiga... Keista naktis be miego, Keistas noras su žvaigžde nukrito... Amžina būtis - paklydėlė mirtis. Keistas paukščio skrydis, Kai žemėje mintis *** Neužuodi, kaip mėtomis kvepia pirmasis pavasario lietus? Neglostai dangaus, kuris jau daug arčiau Tavo galvos? Žmonėmis pavirtę praeiviai žingsniais lydi šaltį Užsistovėjęs rūkas išeina kitu keliu Su mintimis grįžti kitu būdu. Ir kaip reikėtų toliau gyventi be baltumo, Galvoja švenčių ilgesys... *** Mano pasaulis Kieme pavargę žaislai. Prie kelio užmigęs knygnešys Tyliai stebėjo šviesą Bėgančią dangumi. Iškėlę dangų aukštai, Vėją gaudė dideli vaikai. Per mažą pasaulį bėgo saulė, vejama laiko. Pro tylią prisiminimų pūgą Knygnešys stebėjo užaugusius vaikus. Surinkau pavargusius žaislus. *** Primygtinai reikalauju tapti nors Tavo sienų šešėliu Nors druska Tavo bulvėse. Pasikalbėkime tylėdami, Prasmingai nužvelgę vienas kito jausmus. Pasisemkime ramybės iš vienas kito akių, Prisipažinkime, kaip sunku Būti meilės vergu. Ir kaip gera tikėti šiuo stebuklu. Tegul tirpsta mūsų mintis Ir grožis šių trapių jausmų. **** Tylėk, nekalbėk, Tavo žodis niekam nebemielas. Tu per jaunas vadintis daigu, Tu per silpnas, papūstas vėjo. Netikėdami žmonės kalba tiesas, Mirdamas sapnas pasiima ir jas. Kokia ta meilė jauno žmogaus? Koks jausmas būti arčiau dangaus? Ir ką kiti sako, jau nesvarbu. Tu ne kiti - kalbi savo širdimi. Palauk, jaunas žmogau. Tylėk, nekalbėk, Tavo mintis dangus pasiima, Tu jam jas dovanoji su skausmu akyse. Šalia tavęs draugų nebėra. *** Iš vaikystės Keliauja mano vaikas, pametęs aklą drovumą, Keliauja su svetima karūna. Nemiega jis naktimis, tik žiūri į dangų Ir stebi ten kvailų žvaigždučių būrį. Jo akių spalva nebuvo geltona, O norėjo gyventi su atvira širdim. Dieną spindėjo saulė, auksinėm kasom. Aidėjo juokas, sklido dainom. Bet atėjo nenuorama ilgesys, Pasiėmė už rankos ir žengė pro duris. Mėnulis vis žaidžia gėlių pumpurais, Mano vaikas nebevaikšto vaikystės takais... *** Po kojomis tirpsta dangus. Šalta. Delnuose miega vėjo dulkė. Šalta. Atėjo balta žiema... *** Nepamiršai, kaip žvaigždės krenta iš aukštai? Aš ir. Geltonas pasaulis toks gražus. Ir belieka juo džiaugtis. Būk geras, nesugriauk jo. Jis tau stebuklą dovanoja. Ar jauti, kaip virš tavo galvos plasnoja dangus? Aš ir. Ko gero niekada taip ir nesuprasim, Kur gyvena debesys, bet tai ir nesvarbu. Kas gražu, visada nežinome iš kur. O kai sužinai, nebelieka paslapties ir stebuklo. Kas gražu, tegu būna nežinomu vardu. Siūlau gyventi toliau, Kaip tau šis pasiūlymas? *** Tikrai tas oras daro stebuklus. Tikrai, tikrai. Patylėjus valandėlę vėl norisi šaukti pasauliui, koks jis nuostabus. Koks gyvenimas gražus, kaip ir Tu pats - žmogus. Man patinka gerti kavą ir rūkyti atsisėdus ant suoliuko vakarais, kai saulė ridinėjasi kalno papėdėje nudažydama dangų raudonai. O taip... Tada mintyse gimsta naujos meilės gamtai ir kitam žmogui, tada nesinori sėdėti vienai. Nesinori... Vis pagalvoju, kad, Braške Tau, tai turėtu patikti. Galėtum rankomis vedžioti raudoniu nusėtą dangų ir smagiai prisijuokti iš mano kvailų pasakojimų. Tiesa, Tu žinai, jos ne visos kvailos. Pasidžiaukime dangumi, katinu, vėju, lietum, saule, medžiu nes viskas taip trapu... Nepamiršk, kaip aš Tave myliu... |
||
Atgal... |
"Šilainės sodas" © 2009 m.