Norint atsakyti, reikia pateikti šiek tiek daugiau informacijos. Prieš mėnesį Vilniuje vyko diskusija „Pasitarimas su Europos piliečiais“. Tuo pačiu metu, kai lietuviai diskutavo Vilniuje, tokie patys projektai vyko Maltoje ir Prancūzijoje. Diskutuojantieji kiekvienoje šalyje buvo paprašyti nupiešti tai, ką žino apie kitas šalis. Taigi, šie papaišymai, anot prancūzų, yra Lietuva...

Suprasti sunku. Bet, prancūzų nuomone, Lietuvoje yra medžiojami šernai, žaidžiamas krepšinis (na, dėl to nesiginčysime), jodinėjama žirgais, taip pat čia daug stačiatikių bažnyčių ir jaunų žmonių. Akivaizdu, kad prancūzų žinios apie kitas Europos šalis kuklios ir neatitinkančios tikrovės.

Kodėl taip? Negi iš tikrųjų Lietuvos vardo niekas negarsina? Žinoma, garsina. Turime daug užsienyje garsių dainininkų, muzikantų, dailininkų ir sportininkų. Tačiau apie juos žino tik tie, kurie domisi tam tikra sritimi. O paprastiems žmonėms mūsų šalis vis dar yra kažkas keisto ir nežinomo. Ir tai dėl mūsų valstybės atsakingųjų asmenų manymo, kad informacijos apie šalį skleisti nereikia. Norėtųsi jiems priminti, kad, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, dar visai neseniai jokios Baltijos šalių istorijos mokymo programose tikrai nebuvo. Turbūt nėra ir dabar.

Kitas tokio „išprusimo“ paaiškinimas yra didelės šalies sindromas – visi mus žino, mums domėtis nebereikia. Ne paslaptis, kad amerikiečiai dažnai, išskyrus Ameriką, nieko daugiau ir nežino. Tie patys britai žino tik tas šalis, į kurias vyksta atostogauti. O mes ir kitos mažos šalys (beje, Maltos piliečiai apie Lietuvą žinojo daugiau nei prancūzai) norime ar nenorime, bet žinome daugiau.

Jau ganėtinai pasipiktinę dar turėtume savęs paklausti, o ką mes papasakotume apie Maltą, Austriją, Bulgariją. Kokius tų šalių simbolius nupieštume? Matyt, dar tektų gerai knygas pavartyti.