Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2009 gegužės 5d. Nr. 9 (81)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 
Bendravimas - tai didžiausia Dievo dovana
 
Svetlana JAŠINSKIENĖ

Saulėtas pavasaris šaukia sielas protrūkiui, atvirumui, kūrybai.
Pagėgių krašto literatų sambūrio dalyvė Salomėja Ozgirdaitė teigia, kad tai daro ne tik pavasaris, tai priklauso ir nuo būsenos.

Koja kojon su gyvenimo palydove - liga

S.Ozgirdaitė gimė Pagėgių savivaldybėje, nedideliame kaime, 3 kilometrai nuo Mikytų, Birštoniškiuose. Ji pasakojo: "Šio kaimo dabar jau nebėra, viskas griuvo, seno, iro, žmonės paliko viską myriop... Bet šis kaimas man nostalgijos nesukelia, nes likimas mane pakankamai bloškė, mėtė, vėtė ir buvo vietų, kuriose aš jaučiausi kur kas laimingesnė nei savo kaime."

Salomėjos likimas žengia koja kojon su negailestinga liga. Cerebralinis paralyžius, su kuriuo Salomėjai teko susigyventi, o iš jos tėvų pareikalavo labai daug kantrybės ir sveikatos. Jau trejų metukų Salomėja patyrė pirmąją operaciją, kurios metu buvo operuojamos kojų sausgyslės, kad mergaitė galėtų bent jau stovėti, apie vaikščiojimą tuomet dar negalvojo. Būdami paprasti kaimo žmonės, sunkiai dirbdami bei augindami tris vaikus, tėvai rado stiprybės, kad padarytų viską, kas įmanoma, kad dukra galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą. "Visuomet kai tik atrandu tinkamą progą padėkoti tėvams, ypatingai mamai, nes tėvelio jau 20 metų neturiu, nuoširdžiausiai dėkoju, nes puikiai suvokiu, kad, jei ne tėvų ištvermė, kantrybė, galėjau visiškai nebevaikščioti, nesidžiaugti bendravimu su žmonėmis, nerašyti eilių. Visuomet noriu šaukti garsiai - Ačiū!", - sakė Salomėja.

Gyvenimas Prienuose

Salomėja pradinę mokyklą pradėjo lankyti Pagėgiuose. Tačiau liga darė savo: mergaitė niekur nesuspėdavo ir tai, pasak Salomėjos, labai erzino mokytojus. "Vieną dieną į mokyklą pamiršau atsinešti sąsiuvinį, tai mokytoja mane išvarė jo atsinešti, o gyvenome Mikytuose, kojelės mano tai ne iš mikliųjų... Išėjau to sąsiuvinio atsinešti ir daugiau nebegrįžau į Pagėgių mokyklą, kurioje man jau ruošė dokumentus į pagalbinę mokyklą", - pasakojo Salomėja.

Tėvai surado mokyklą Kaune, kurioje mokėsi vaikai su negalia. Besilankant pas gydytojus Kaune, už gydytojo kabineto durų Salomėjos mama užmezgė pokalbį su Sanatorinės mokyklos mokytoja iš Prienų, kuri tuoj pat pasiūlė: "Atvažiuokite pas mus, į Prienus, pas mus pastatė puikią sanatorinę mokyklą".

"Taigi nuo 1974 iki 1985 metų mano gyvenimas tęsėsi Prienuose. Pirmosios dienos, kuomet svetimame krašte tėvai mane, 2 klasės mokinukę, paliko vieną, buvo kraupios. Verkiau, verkiau, verkiau, daugiau nieko nepamenu, tik einančius aplink mane vaikus ir raminančius, tačiau taip išraudojau iki 6 klasės. Dabar ima juokas, nes Prienų kraštui jaučiu didžiausius sentimentus, Prienų sanatorinės mokyklos mokytojams, draugams, auklėtojai, savęs atradimui Prienuose. Prienuose gimė ir potraukis poezijai. O viskas prasidėjo vėlgi per mano ligą: 4 klasėje auklėtoja suorganizavo iškylą į mišką. Beje, eidavome sustatyti į vieną koloną, labai nemėgdavau tokio vaikščiojimo. Dabar puikiai suvokiu, kad išsivedus 12 vaikų su negalia kitaip ir būti negalėjo, tačiau tada - buvo tragedija. Aišku, mane nutarė palikti sanatorijoje gailėdami manęs, neva man bus per sunku nukeliauti, parkeliauti, per dideli atstumai. Likau viena klasėje ir net nežinau kaip paaiškinti, bet gimė pirmasis eilėraštis "Atėjo vasarėlė". Taip ir nesustojau rašyti. Rašiau vieną po kito, atsirado drąsos parodyti savo kūrybą lietuvių kalbos mokytojai Juršienei. Mokytoja drąsino mane: "Rašyk, tau puikiai sekasi". Mano eilėraščiai pastoviai buvo publikuojami mokyklos sienlaikraštyje. 12 klasėje kūriau mūsų klasės eiliuotą testamentą. Vėliau mokytoja Juršienė pasiūlė dalyvauti Prienų rajono literatų apžiūroje, taip įsiliejau į literatų veiklą, tačiau ji truko ne ilgai, nes tuoj pat baigiau 12 klasių", - nuoširdžiai pasakojo Salomėja.

Ramus bibliotekininkės darbas

"Gyvenimo kryžkelėje apsispręsti sunku nebuvo, nes jau iš anksto galvojau apie ramią specialybę, darbą, kurį galėsiu dirbti netrukdoma savo ligos. Taigi bibliotekininkės darbas rodės tinkamas man. Artimieji patarinėjo stoti į Telšių kultūros mokyklą, tačiau mano gyvenimo svajonė buvo studijuoti sostinėje ir jaučiau, kad įstosiu, nes visą laiką mane lydėjo knyga. Ir įstojau į Vilniaus kultūros mokyklą, bibliotekininkystę. Tiesa, per stojamuosius egzaminus vienas iš komisijos narių paklausė, ar man nebus sunku įveikti atstumo tarp mokyklos, esančios Vilniaus senamiestyje ir bendrabučio Baltupių mikrorajone. Man buvo juokingi tokie klausimai, nesvarbu, kad raišuoju, bet einu lenkčių su miesto maršrutiniais autobusais, o čia klausia ar įveiksi - viską aš įveiksiu, taip man tada atrodė.

Nauji draugai, pažintys, kelionės, mano išsvajota sostinė. Tačiau Prienų sanatorinės mokyklos klasiokai liko neatsiejama mano gyvenimo dalis. Mes tarsi viena šeima dar ilgai važinėdavome vieni pas kitus, žinojome vieni kitų gyvenimus. Po to prasidėjo vedybų metas. Iš mūsų klasės savo likimus sujungė dvi poros. Kur šeima, ten jau ir poreikiai, pomėgiai dalinami į dvi dalis, į pirmą planą stojasi jaunos šeimos buitis ir draugams laiko lieka mažiau", - dėstė pašnekovė.

Paklausus Salomėjos, kodėl ji nepateko į vedybų metą, pasakojo toliau: "Aišku, pavasariais širdelė suspurdėdavo, matydavau gražias poras, pavydėdavau baltu pavydu, tačiau buvau tiek susigyvenusi su liga, kad visuomet kaldavau sau į galvą - šeimyninis gyvenimas ne man. Jaunai nepasitaikė, o po to daraisi įnoringas, priekabus... pripratau. Žinau, kad man trūksta pareigingumo, mano vidinė būsena per daug laisva, labai nemėgstu liepiamosios nuosakos, komandų. Be to esu velnių priėdusi, charakteris mano sunkus, su manimi būtų sunku sugyventi. Laikau save "seno raugo" žmogumi... Žodžiu, šeimyninės žabangos ne man.

Taigi kultūros mokykloje kaip ir visur kitur man gyvenimo džiaugsmo daugiausiai suteikdavo bendravimas su žmonėmis. Juk net paprastas pasisveikinimas kitą kartą užkoduoja gerą nuotaiką visai dienai. Pamenu, net kurso draugai žinodami, kad man nesunku užmėgsti pokalbį su bet kuo, prašydavo, kad paskaitos pradžioje užkalbinčiau dėstytoją ir kad greičiau praeitų paskaita. O man tik to ir tereikėdavo. Bet su psichologijos dėstytoja, poeto Tomo Kondroto žmona, šis fintas nepraeidavo. Ji pajuto mano pomėgį pliurpti ir labai greitai mane užčiaupdavo sakydama: "Tu žlugdai man pamoką".

"Džiaugiausi, kad atėjo metas, kada aš galiu padėti tėvams"

"Baigusi Vilniaus kultūros mokyklą turėjau pasiūlymų likti sostinėje, studijuoti universitete, nes puikiai sekėsi istorija, galėjau bandyti gilinti žinias, tačiau mūsų šeimą ištiko dar viena skaudi nelaimė - mano tėveliui amputavo koją. Tai karo pasekmės, mat pokario laikais, Vokietijoje, jis buvo nušalęs abi kojas. Po daugelio metų skaudžios pasekmės padarė savo. Pagalvojusi, kaip sunku bus mamai prie tokio ligonio, nutariau grįžti į namus, kad padėčiau. Labai gailėjau tėvo. Mūsų charakteriai buvo labai panašūs, labai sugyvenome. Puikiai pamenu, kuomet jis atvažiuodavo manęs lankyti į Prienus. Aukštas, visuomet ramus ir gerai nusiteikęs... O dabar aš nutariau pabūti prie jo lovos.

Filmuose rodo, kaip žmogus pražyla per vieną naktį, jei nebūčiau mačiusi tai savo akimis - nepatikėčiau, tačiau, kai tėveliui amputavo koją, iš po nakties jis atsibudo baltas tarsi obelis. Džiaugiausi, kad atėjo metas, kada aš galiu padėti tėvams.

Taip mano likimo kelias sugrąžino mane į gimtus kraštus. 1987 metų rugpjūčio 1 dieną pradėjau dirbti Panemunės bibliotekoje. Tuomet priklausėme Šilutės rajonui. Po šurmuliuojančio Vilniaus atsidurti Panemunėje - man tai reiškė tremtį. Vilniaus centrinėje bibliotekoje, atliekant praktiką, per dieną praeidavo tūkstančiai žmonių, apie 26 000 formuliarų... Ir Panemunė... Per tris dienas vienas kitas lankytojas. Ir taip tris metus ir 10 mėnesių. Aišku, visur, visada, bet kokioje situacijoje gelbėdavo kūryba. Rašydavau eiles. Ir vėl tas mano charakteris... Atleidžiant iš Panemunės bibliotekos man pasiūlė darbuotis Piktupėnų bibliotekoje, tačiau man buvo labai apmaudu, kad vos spėjau deramai sutvarkyti biblioteką ir mane vėl kelia į kitą. Nesutikau. Po to mane atleido. Trylika metų buvau be jokio darbo."

Literatų sambūris - tai versmė

"Po tokios ilgos pertraukos bandžiau savo jėgas konkurse į Pagėgių savivaldybės biblioteką, bibliotekininke. Pirmasis kartas buvo nesėkmingas, bet vėliau bibliotekos direktorė Elena Stankevičienė mane pakvietė dirbti. Taigi darbavausi Pagėgių viešojoje bibliotekoje. Dar labiau suintensyvėjo mano rašymas, kūryba. Įsiliejau į Pagėgių literatų sambūrį. Šis sambūris man kaip versmė. Išvykos, bendravimai, renginiai. Išvyka į Lenkiją, Punsko miestą suteikė galimybę bendrauti su Mykolu Karčiausku, Kornelijumi Plateliu. Visa tai labai puiku. Labai maloniai nuteikia, kuomet savo eiles skaitai knygose, kurios išleistos Pagėgių viešosios bibliotekos direktorės bei kolektyvo iniciatyva. Almanachas "Įsiklausymai" buvo skirtas specialiai mano kūrybai pristatyti. Visa tai labai malonu. Esu dėkinga šiems žmonėms."

Kompiuterių dominavimas svetimas iki šiol

“Šiuo metu vėl nedirbu. Beje labai nemėgstu kompiuterių. Gigantiškas kompiuterių dominavimas visuomenėje man nepriimtinas, todėl ir nepritampu prie šiuolaikinių informacinių sistemų, juk ir bibliotekininko specialybė dabar vadinama "Informacinių technologijų specialistas". Puikiai suvokiu, kad tai milžiniška pažanga, vertinu informacijos srautą kompiuterių dėka, bet ,mano manymu, kompiuteris kaltas, kad žmonės baigia prarasti Dievo duotą dovaną - bendravimą. Ir beje, kur ta begalinė informacija gauta iš kompiuterio, jei žiūrint laidą "Klausimėlis" ausys raitosi iš gėdos - kaip tautiečiai mažai žino. Taigi internetas - didžiausias "pletkininkas", nė viena moterytė taip nesupletkins, kaip supletkina internetas. Nemanau, kad dirbti kompiuteriu yra sunku, mėnuo, kitas ir gali išmokti, bet ir vėl tas mano užsispyręs charakteris: aš visgi manau, kad turi dominuoti gyvas bendravimas ir knyga. Be to, esu "popierinis" žmogus. Visą laiką esu susijusi su rašymu, popieriais. Norėčiau užrašyti tėvo prisiminimus apie karą, pokarį, tačiau prozos rašyme jaučiuosi nedrąsiai, kaip nedrąsiai jaučiuosi ir skaitydama savo eiles, nes liga ir čia mane perspėja kartais sutrikdydama kvėpavimą, kartais sustiprindama dusulį."

Ilgas, nepertraukiamas pasakojimas iš tiesų byloja, kad Salomėja yra puiki pašnekovė, vertinanti gyvenimą tokį, koks jis duotas. "Kol esi, tol turi būti patenkintas. Kol nesi našta - gali skleisti meilę aplinkiniams... Jei tampi našta, tai jau blogai... Kada tave supa tik rūpinimasis. Reikia kad žmogus žmogumi džiaugtųsi, juk nėra nieko brangesnio už tarpusavio bendravimą", - tokiomis mintimis baigė pokalbį Pagėgių krašto poetė S.Ozgirdaitė, literatų sambūryje vadinama Salomėja Oz.


Mama kaip visuomet greta. Baigus 12 klasių Prienų sanatorinėje mokykloje.


Svajingi jaunystės metai.


 Literatūriniai mokyklos renginiai – neatsiejama gyvenimo dalis.


Visiems, kuriuos sutikau Prienų sanatorinėje mokykloje jaučiu begalinę nostalgiją.
12 klasė - skrydis į gyvenimą.


 Išsvajotoje sostinėje Vilniuje.

 
     
  Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2009 m.