Šilainės sodas

	Bendras Šilutės laikraščio "Šilokarčema" ir Šilutės kraštotyros draugijos projektas Projektą remia:
Leidinys pamario krašto kultūrai
2009 birželio 23d. Nr. 12 (84)


	Eilių rašymas - tai zabova
	Svetlana JAŠINSKIENĖ Dalykiniu pokalbiu prasidėjęs susitikimas su Stoniškiuose gyvenančiu kraštotyrininku, poetu, buvusiu laikraščio reporteriu, kultūros darbuotoju, pedagogu Broniumi Bagdonu netrukus peraugo į nuoširdų pasišnekučiavimą. Taip atsiskleidė šio žmogaus kūrybiškas požiūris į gyvenimą, veiklą ir nuveiktus darbus. B.Bagdonas gimė 1936 m. Rokiškio apskrities Obelių valsčiuje, Mičiūnų kaime. Tėvas garsėjo kaip kaimo muzikantas ir šiaip visiems darbams atlikti gabus žmogus. "Eidavome su tėvu statyti "budinkas" - vienkiemius perkėlinėdavome į gyvenvietes. Karo metais tėvas statė tiltus ir gavo paskyrimą į Pagėgius", sakė Bronius. Taip dešimtmetis berniukas pateko į Pagėgius. Po kurio laiko, tėvui gavus darbą Stoniškiuose, Bagdonų šeima persikėlė ten. Nuo tada likimas B.Bagdoną tampriai surišo su Stoniškiais. Lietuvių kalbos B.Bagdoną mokė mokytoja Salomėja Paulikaitė-Andriukaitienė. Gramatikai ponas Bronius sentimentų nejaučia nuo mokyklos laikų, bet literatūra jį žavėjo visuomet. "Turėjau gyslelę kūrybai. Tekstai dėliodavosi neblogai. Pamenu, 7 klasėje laikiau lietuvių kalbos egzaminą žodžiu. Eidamas meldžiausi, kad tik neištraukčiau eilėraščio "Vilnius" - baisiai jau jis ilgas ir sunkus buvo. Spėjau prieš egzaminą koridoriuje jį šiek tiek paskaityti. Kur buvęs, kur nebuvęs, rankoje atsidūrė kaip tik bilietėlis su tuo eilėraščiu. Sėdžiu, kuriu, buriu... Atsakinėjant kažkaip pavyko puikiai atkurti tai, ką perskaičiau koridoriuje. Mokytoja nutylėjo, o komisijos nariai gal nesuprato, nes taip atkūriau, kad buvo ir ritmas, ir rimas“, - pasakojo B.Bagdonas. Rašymo link “Pirmieji rašinėjimai prasidėjo mokykloje. Pagėgiuose mokytoja buvo įvedusi puikią tradiciją: prieš susirinkimus reikėdavo paruošti ir parodyti, ką gero esi padaręs. Dažnai tekdavo parodyti, ką sukūriau. Mokykliniais metais - rašiniai mokyklos sienlaikraščiui, tekstų kūrimas klasės pasirodymams, vakaronėms, garsieji atsiminimų sąsiuviniai. Neblogai piešdavau ir posmus pats kurdavau. Besimokydamas Stoniškių septynmetėje, jau bendravau su laikraščio "Pagėgių balsas" redakcija. Ruošdavau straipsnelius, išsiųsdavau ir laukdavau - išspausdins ar ne. Būdavo malonu pamatyti laikraštyje savo darbelį. Bet to, redaktorius Algis Margis morališkai labai skatindavo. Baigęs mokyklą, stojau į geležinkeliečių technikumą. Pokario laikais labai jau madingi antpečiai buvo. Įstoti nepavyko dėl prasto regėjimo. Ką gi, vienus metus teko padirbėti kombainininko padėjėju. Kombainui burzgiant, mintys paskęsdavo kūryboje, nes su laikraščiu bendradarbiavimas tebesitęsė. Vėliau laikraštyje pritrūko literatūrinių darbuotojų, jie mane pastebėjo ir pakvietė dirbti. Pirmas darbas, kurį gavau - literatūriškai sutvarkyti šūsnį skaitytojų laiškų. Nuo pirmųjų dienų mano mokytoja laikraščio redakcijoje buvo laikraščio atsakingoji sekretorė Bronė Savickienė. Kaip širdis norėjo - rašyti negalėjau, reikėjo korespondentinio stiliaus "vykdant KPSS partijos nutarimus..." ir taip toliau. Redaktorius paskyrė man Pagėgių MTS (Mašinų, traktorių stoties) zoną, kuriai priklausė Lumpėnai, Vilkyškiai, Žukai, Piktupėnai ir būk malonus - pulsuok jų gyvenimu. Transporto jokio, kaip nori, taip nusigauk. Ne kartą esu pėsčiomis parėjęs iš Žukų į Stoniškius. Laikraštyje ilgai neužsibuvau, dirbau tik vienerius metus.“ Darbas darbą gynė, bet liko ištikimas Stoniškiams “Išėjau dirbti į Stoniškių biblioteką, vedėjo pareigose. Tiesa, gailėjausi, kad paskubėjau išeiti iš laikraščio redakcijos. Klubo skaitykloje dirbo tuo metu dar tik būsima mano žmona, stoniškietė, kumečio duktė, kuri mane apkerėjo. Mudu susituokėme. Visuomet pagarbiai žiūrėdavau į saviveiklą. Pats vaidindavau, kurdavau tekstus koncertų vedėjui, pats dažnai juo būdavau. Laikui einant pabėgau iš bibliotekos ir perėjau dirbti į Kultūros namus direktoriumi. Čia dirbau iki 1962 metų. Piešiau dekoracijas, papuošimus scenai, drožėme rėmelius, kabyklas. Žodžiu, ko patiems prireikdavo, tą ir pasigamindavome. Stoniškių mokyklos direktorė Jekaterina Žukauskienė, nusipelniusi mokytoja, žinojo, kad esu meno žmogus, tad pakvietė mane dirbti į mokyklą. Taip patekau į švietimo sistemą. Mokykloje teko dirbti darbų mokytoju, užklasinio darbo organizatoriumi, vesti mokymus įvairiuose fakultatyvuose. Mokymai juose buvo intensyvūs. Daug kas domėjosi radijo, kino technika. Man pačiam ji buvo prie dūšios. Įstojau į Vilniaus politechnikumą. Prasikankinau metus ir mečiau. Mokslai man ne tie pasirodė. Įstojau į Sovetsko kino technikumą. Darbus gauti sekėsi, bet išsilavinimo reikėjo ir tuomet. Tuo metu Šilutės švietimo skyriuje dirbanti Romualda Dobranskienė visus "nepamokytus" lengvatinėmis sąlygomis, be stojamųjų "prastūmė" į Pedagoginį universitetą Vilniuje. Po pirmojo kurso universiteto administracija pareiškė, kad neturi sąlygų paruošti kursą, kuriame mokė braižybos, darbų, piešimo ir liepė perstoti į kitą specialybę. Teko metus laiko kankintis su matematika. Skolos vos nepasmaugė.“ Kūryba lydėjo visur ir visada ”Matematika - tai ne kūryba. Sukuri proginį eilėraštį, paskaitai, numeti, dingo, užmiršai. Institute kursiokas pasiūlė susipažinti su žemiečiu iš Aukštaitijos Pauliumi Širviu. Tai man buvo didelė staigmena. Daug istorijų buvau apie jį girdėjęs, o čia siūlo susipažinti su garsiu Lietuvos poetu. Susipažinome universiteto katilinėje. Pasirodo, ten didis poetas gaudavo dvasios peno. Maloniai nustebino žinia, kad Paulius pažinojo mano tėvą, kaimo muzikantą. Buvo malonu su juo bendrauti, nes dar iki mūsų pažinties jis buvo mano kelrodė žvaigždė.“ Aidas iš sielos ”Stengiuosi rašyti eilėraščius taip, kad nereiktų filosofuoti juos skaitant. Tai filosofų darbas. Manau, kad, kaip ir kiekviena meno šaka, taip ir literatūra, išsisemia. Nemėgstu globalinių išsireiškimų, tokių kaip patriotizmas. Ką reiškia patriotizmas? Aš jo neaprėpiu - matau medį, gėlę, žolę, debesį, tai tas pats patriotizmas, bet mielesnis ir atskirais gabaliukais. Dabar taip kalbame, bet negirdime, mylime, bet nematome vienas kito. Bendraujant su žmogumi turi atsigirsti aidas iš jo sielos. Tas pats aidas turi būti ir eilėraštyje, visame kame, ką žmogus veikia“, - dėstė B.Bagdonas. Maloniai besišnekučiuojant apie turiningą pono Broniaus kelią, norėjosi daugiau sužinoti apie eilėraščių rašymą. Tačiau jis ištarė tarsi pasiskolintą frazę: "Ai, rašiau ir tiek... Mečiau eilėraščius į stalčius metų metais... Eilėraščius rašyti - kvailystė". "Metams bėgant vis tiek kažkam bus įdomu" <t>B.Bagdonas yra aistringas kraštotyrininkas, rašantis kaimų, įstaigų, organizacijų, pastatų, asmenybių istorijas. Susiplanuoja laiką, sėda ant dviračio ir su fotoaparatu rieda į kaimus užfiksuoti, aprašyti. Daugelis aplinkinių gyventojų jo aistrą žino. Būna, kad patys pakviečia. B.Bagdonas sakė: ”Dažniausiai būna, kad atvažiuoji prie namo, kurio istoriją žinai, ir beldies, kad pakalbintum ten gyvenančius žmones ir jiems papasakotum, koks ypatingas tai namas, kokios garsios asmenybės jame gyvenusios“. Kraštotyrininkas apgailestavo, kad ne kiekvienam įdomi krašto, kaimo ar net jo paties namo istorija. Jis kaupia išlikusias kaimų schemas, žemėlapius. "Užfiksuoju kokį namą ir neturiu ramybės: ieškau kas jame gyveno, ką veikė, ką paliko. Turiu rašyti, fotografuoti - negali žmogus pranykti. Ant kapo paminklinio akmens yra užrašoma gimimo data, mirimo data, o tarp jų - brūkšnys. Tai negi mūsų gyvenimą simbolizuoja tik tas brūkšnys? Aš - pokario vaikas, mačiau karo pabaigą, terbelninkus, grobiančius lietuvius. Metams bėgant vis tiek kažkam bus įdomu. Gyvenimas - pats geriausias mokytojas, tik imk, ką jis duoda", - pasakojo kraštotyrininkas. Sukauptus segtuvus su užrašytomis istorijomis ponas Bronius perdavė Pagėgių viešajai bibliotekai. Ir su jos direktore Elena Stankevičiene sutarė, kad B.Bagdono užrašytas istorijas galės papildyti visi. Eilėraštis – tarsi fotoaparatas "Eilėraštis - kas kita. Tai - tarsi fotoaparatas: užfiksuoji taip, kaip tu matai. Eilėraštį gali sudėti iš savo bagažo. Jei dabar mano eilėraščių klausytųsi keliese, iš šio kambario išeitų su skirtingomis jo versijomis. Eilėraštis gali gulėti ilgai, o straipsniai - ne. Eilėraštis - tavo kūdikis, džiaugiesi, kada jis gyvena. Kas skaito, lai skaito, kas paverčia jį daina, lai dainuoja. Kiekvienas eilėraštis primena gyvenimo epizodą. Rašau, rašau, rašau, o išleisti knygą labai brangu. Ne vieno tūkstantuko reikėtų. Gaila, kad iš mados išėjo brošiūrų leidyba, manau, kad tuomet į pasaulį išplauktų daug gražių dalykų." Užvertus užrašų knygelę, į pokalbį pasinėrėme dar giliau. Tarsi dokumentinio filmo juostoje atgijo pono Broniaus pasakojimai apie aplinkinius kaimus, kapavietes, kurias jis įsipareigojęs aplankyti, sutvarkyti, apie kasmetinę ekspediciją, kurią kraštotyrininkas yra numatęs įvykdyti ir šią vasarą. Pagėgių bibliotekoje, kartu su šio krašto kūrėjais. B.Bagdonas - trečias iš dešinės.

Atgal...