Broniaus Bagdono eilės

Daug kelių kelelių

Daug kelelių, kelių

Ir siaurų ir plačių,

Bet vienu tik iš jų

Iš namų išeinu.

Daug valstybių mačiau,

Daug šalių aplankiau,

Noriu grįžti namo

Nors siauru takeliu.

Daug žmonių sutikau,

Daug draugų suradau,

Bet geresnio iš jų

Už tave neradau.

Savas takas

Daug kalnų, daug miškų ir kalvelių,

Sraunių upių, plačių ežerų,

Daug kelių, daug takų ir takelių

Aš savajam kely sutikau.

Tai pirmyn, tai atgal taip klajojau

Kažkieno jau pramintu taku.

Po raistus ir purvą klampoju,

Sau kelio surast negaliu.

Paklajojęs klaidžiausiais takeliais,

Naują taką per mišką minu.

Gal rasiu aš ten laimės šalelę...

Su viltim nežinion vėl brendu

Pamarys

Visas kraštas upeliais išpintas,

Kur žvelgi - ten kanalas, griovys

Ir prie marių tvirtai prirakintas,

Pavadintas gražiai - Pamarys.

Žalios pušys skarelėm mojuoja,

Dangų raižo žuvėdrų pulkai,

Marių bangos valtelę sūpuoja,

Saulėj džiūna šilkiniai tinklai.

Paukščiai taką per kraštą pramynė -

Skrenda gulbės, gandrai, vyturiai...

Lankos - kirų, žuvėdrų gimtinė -

Jie išskridę, sugrįš čia tikrai.

Šilo karčemą pušys sapnuoja,

Tylūs snaudžia žilieji Žibai,

O prie Šyšos Šilutė baltuoja -

Aukštyn kyla nauji pastatai.

Pamarys... Mingės kaimas prie upės,

Vietoj gatvės - vandens telkinys.

Ventės ragas tinklais apsisupęs,

Krantą saugo gražus švyturys.

Be tavęs aš gyvent negalėčiau:

Skalvių sielą čia nuolat jaučiu,

Skambią tarmę senų klaipėdiečių

Tik prie marių išgirsti galiu.  

Šilutės kraštas

Myliu aš seną, gražų kraštą

Pačiam Tėvynės pakrašty.

Čia pievos audžia margą pievų raštą,

Žaliuoja gluosniai pakely.

Čia seno šilo pušys šnara

Su vėju žaidžia ant kalvų

Ir mano sieloj linksma, gera -

Klausaus tylių, skambių dainų.

Per mūsų kraštą paukščiai skrenda

Į tolimus šiltus kraštus,

O čia visur vietelę randa

Kur pamaitint save, vaikus.

Svetur nėra Rambyno kalno,

Žvejų miestelio saloje,

Daug kas nematė Mingės kaimo

Ir Ventės Rago audroje.

Čia žmonės kantrūs ir malonūs,

Nors suvažiavę iš toli.

Mažai beliko klaipėdiečių,

Bet juos sutikti dar gali.

Myliu aš saulę, žydrą dangų,

Aviečių krūmą pamišky,

Myliu kampelį širdžiai brangų -

Šilutės kraštą Pamary.

Dinkių ąžuolas

Dinkių ąžuolas - girios galiūnas,

Tyliai snaudė sunėręs rankas.

Prausė liūtys, grūmojo perkūnas,

Vėjo gūsiai genėjo šakas.

O senasis, storasis seneli, -

Keturi vos apglėbiam Tave.

Tu tvirčiausias, dailiausias medelis

Ir vyriausias Pagėgių miške.

Tu matei, kaip pro šalį žingsniavo

Augalotų žemaičių pulkai.

Tu girdėjai, kaip priešai dejavo

Ir trupėjo jų plieno šarvai.

Bėgo metai, keitėsi žmonės,

Čia keliavo važiuoti, pėsti

Ir tave juk viliojo kelionės,

Bet gimtinės palikt - negali.

O, ne! Tu dar gyvas seneli, -

Girioj sklando tavoji dvasia.

Štai žiūrėk: per laukymės pievelę

Trys sūneliai žingsniuoja giria.

Tu svajojai pasiekti Rambyną,

Pažiūrėti, kaip dega laužai.

Tavo sūnūs jau taką pramynė,

Kilnų tikslą pasieks būtinai.

Pavasaris

Pavasariu žemė pakvipo,

Apsnūdus gamta greit atgis.

Daržely, vos sniegas nutirpo,

Snieguolės atmerkė akis.

Pavasaris džiugina širdį,

Pavasaris gimdo jausmus:

Net kurčias čiurlenimą girdi,

O aklas pamato kvapus.

Nors vėjai dar šėlsta ir kaukia,

Nors šalnos aplanko nakčia,

Žiema jau pakrūmėmis traukias,

Pavasaris šaukia: „Aš čia".

Tyra meilė

Suplasnojo jaunystės sparnai,

Skaisti saulė sušildė jausmus,

Brinksta, traška žali pumpurai,

Skleidžias žiedas nekaltas, švelnus.

Tu neduok man gėlių ar brangių dovanų -

Savo meilės parduot negaliu

Vieną širdį - tik vieną turiu

Ir ją veltui tau vienai skiriu.

Tyra meilė yra - patikėk,

Ją nešioju širdy - tu žinai,

Tik saldžių bučinių negailėk -

Būsiu draugas aš tau amžinai.

Žvilgsniai

Meilūs žvilgsniai, kaip kibirkštys tviska,

Žaižaruoja iš sielos gelmių,

Tavo akys pasako man viską

Net žodelių nereikia jokių.

Šiltas žvilgsnis sušildo man sielą,

Kraujas verda jausmų katile.

Tavo žvilgsnį, aistringą ir mielą,

Godžiai gaudau, kai būni šalia.

Tu pažvelk, pažiūrėk, mylimoji,

Dar kartelį į mano akis,

Gal ir tau lino gelmė mėlynoji

Tyliai tyliai ką nors pasakys.

Kai obelys senos pražysta,

Atrodo, jaunystė sugrįžta.

Rasom nusiprausę žiedeliai

Vėl braido po žalią pievelę.

Saulutė paglosto švelniau,

Paukšteliai sučiulba linksmiau,

Atrodo, gyvenk ir norėk,

Gyvenimu džiaukis, mylėk.

Tik tu, gegutėle raiboji,

Kodėl taip trumpai bekukuoji?

Nors laimės per daug neturėjom,

Bet vargti vis vien dar norėjom.

Kaip gera sugrįžt į vaikystę

Mamyte, paglostyk galvelę,

Priglausk prie krūtinės mane.

Išgirdęs, kaip plaka širdelė,

Švelniai apkabinsiu tave.

Dainuok man, motule, lopšinę,

Kaip vaikui prie lopšio kadais,

Užmigsiu ramiai tau ant kelių,

Gėrėsiuos vaikystės sapnais.

Sapnuosiu darželio gėlytę

Ir savo gimtuosius namus,

Sapnuosiu aš mažą lovytę,

Skrajosiu sapne po laukus.

Kaip gera sugrįžt į vaikystę,

Pabūti mamytės glėby,

Raukšlėtas rankas išbučiuoti,

Pajusti jos meilę širdy.

Kas laukia ten

Ir vėl diena, vėl saulė šviečia,

Vėl metai sukasi ratu.

Likimo laivas plaukti kviečia,

Nors čia man būti taip smagu.

Kas laukia ten?.. Šviesi dienelė

Ar piktas vėjas tarp kapų?

Ar neužges skaisti liepsnelė,

Kurią kūrenome kartu?

Motulė laukia

Tu prie vartų kažko vis dar lauki,

Nors žinai - neatbėgs takučiu.

Senas nuotraukas glostai, paverki,

Ašarėlę nušluostai pirštu.

Oi, motule, tu mano senoji,

Ko dairais į klajoklius paukščius?

Jie išskrido, kad vėl čia sugrįžtų,

O sugrįžę, palieka vėl mus...

Dalinkimės viską pusiau

Kai skausmas aplankė namus,

Ar vargas prispaudė visus,

Dalinomės viską pusiau

Ir saulė mums švietė skaisčiau.

Jei laimė aplankė mane,

Ar džiaugsmas užplūdo tave,

Dalinomės viską pusiau

Ir buvo gyventi smagiau.

Lieku tau skolingas

Kai buvom maži ir ligoti,

Tu meilę vaikams dalinai:

Kaip medų - po pilną ąsotį,

Tik sau pasilikt pamiršai...

Užaugęs save tik mylėjau,

Gerumą draugams dalinau.

Gyventi skubėjau, skubėjau...

Ir tau padėkot pamiršau.

Dabar aš sotus ir laimingas,

Sveikatos netrūksta tikrai,

Už tai aš lieku tau dėkingas

Ir būsiu skoloj amžinai.

Tebūna

Te duonos netrūksta,

Krosnelė nerūksta

Ir dūmai negraužia akių.

Te audros nekyla,

Griaustiniai nutyla,

Tebūna tau giedras dangus.

Už rankų švelnumą,

Širdelės gerumą,

Be miego praleistas naktis,

Už proto aiškumą,

Bitelės darbštumą

Tau ačiū visi pasakys.

Užkurkim mes židinį seną

Daug buvo dienų darganotų

Ir naktys vis ėjo šaltyn.

Neslėpk tų akių ašarotų,

Te nuoskaudos rieda žemyn.

Jei meilė širdy dar rusena,

Liepsnelę įpūskim kartu,

Užkurkim mes židinį seną,

Vėl pirkioj bus šilta, jauku.

Švelniausius žodžius pakartosiu,

Kuriuos kažkada tau sakiau,

Nuo vėjų šalčiausių užstosiu,

Pečius apkabinsiu stipriau.

Žinau - ramunėlės neskinsim,

Nebursim, ar meilė yra,

Viens kitą švelniai apkabinsim

Ir džiaugsimės meile sena.

Gal...

Silpna tu kaip rožės žiedelis,

Pakąstas pirmųjų šalnų,

Nusviro paliegęs stiebelis

Ir laukia karštų spindulių.

Veidelis vargų išvagotas

Ir ašarom praustas dažnai,

O rankos tik vėjo bučiuotos

Dar kvepia bijūnų žiedais...

O leisk man, brangioji mamyte,

Priglusti prie tavo širdies,

Paglostyti žilą galvelę,

Gal meilė suteiks dar vilties.

Ruduo

Nubyrėjo žiedai, ištuštėjo laukai,

Gamtos spalvos nuo saulės išbluko.

Nurudavo klevai, geltonuoja beržai,

Karšta saulė gimtinę paliko.

Krito lapai žali, parudavę, gelsvi,

Margu patalu žemę užklojo.

Šiaurės vėjai pikti, su lietum dūkdami,

Juos į purvą sumurdė, voliojo.

Susigėdo šiaurys: ką žmogus pasakys,

Jei aplink vien tik purvas juoduoja?

Pasikvietęs visus savo brolius, vaikus,

Baltą skarą ant žemės paklojo.

O belapius medžius šerkšnas dažė baltai

Kol saulutę raudoną išvydo.

Vėl sužibo klevai, pagražėjo beržai,

Rodos, vyšnios prie kelio pražydo...