Šilainės sodas

	Bendras Šilutės laikraščio "Šilokarčema" ir Šilutės kraštotyros draugijos projektas Projektą remia:
Leidinys pamario krašto kultūrai
2009 birželio 23d. Nr. 12 (84)


	Nemuno delta: pastabos paraštėje. II d.
	Darius BARASA, Šilutės muziejus Sieliai Nemunas nuo seno žinomas kaip svarbi regiono prekybinė arterija. Šia tema parašytos išsamios mokslinės studijos. Pasitenkinsime išryškindami atvejį, kuris stipriai paveikė vietos gyvensenos ritmą. Tai sielių plukdymas ir medienos verslas. Medienos plukdymo mastų ryškus padidėjimas pastebimas XVIII a. pabaigoje. Apie tai liudija gausus įsikūrusių Klaipėdos ir nepriklausomų medienos ekspeditorių skaičius Rusnėje, kurią tuo metu, neabejotinai, galima laikyti buvus ekspeditorių faktorija. Nemunu plukdyti sieliai Rusnėje buvo perrišami iš rusiškų į vokiškus. Tam, o taip pat žiemos sandėliavimui buvo nuomojamos pakrantės, aikštelės. 1856 m. Rusnėje buvo pastatytos garinės lentpjūvės, kad išpjautą medieną būtų galima valtimis plukdyti į Klaipėdą. Medienos plukdymo mariomis pro Ventės ragą dėl audrų dažnai patiriami dideli nuostoliai (pvz., 1862 m. audra išardė 18 tūkst. rąstų, 23 tūkst. apvalios miško medžiagos, 1 053 ąžuolinių rąstų) buvo pagrindinė priežastis, kad 1863-1873 m. būtų iškastas Karaliaus Vilhelmo kanalas, kuris sujungė Minijos upės žiotis su Kuršių mariomis prie Klaipėdos. Šio vandens ruožo judėjimo saugumui užtikrinti Rusnės saloje, Uostadvaryje, priešais dabartinės Minijos žiotis, 1873 m. buvo pastatytas švyturys. Verta paminėti 1853-1856 m., kuomet dėl Krymo karo buvo labai padidėjęs krovinių srautas Nemunu. Išaugęs užmokestis už krovinių tranzitą leido itin pasipelnyti Nemuno deltos gyventojams. Netrūksta pasakojimų apie išpuikusius valtininkus, kurie vienu reisu uždirbdavo tiek, kad norėdami pasirodyti, smuklėje jie savo pypkes užsidegdavo rusiškomis dešimtrublinėmis. Rusnės miestelio vandens prekyboje Nemunu tarpinė padėtis buvo pagrindinė priežastis gyvenvietės pakilimui. Neretai Rusnė netgi vadinta Klaipėdos prieuosčiu, kur gyvenimas buvo tapęs dinamiškas, o vietovė pasiturinti. Iš galvos neiškrenta H.Sudermanno pasakymas, esą Rusnė - ponybės pasilinksminimo vieta, kur tiek daug lėbaujama, kaip niekur kitur pasaulyje. Kita vertus sielių kelias užtikrino medienos gausą deltos kaimuose - XVIII-XX a. pr. deltos gyvenvietėse ypač ryškiai pastebimas medinės architektūros proveržis. Vandens keliai Iki pat XIX a. pab., kai visuotinės industrializacijos dėka buvo pradėtas kurti vieškelių, geležinkelių, o su jais kartu ir tiltų tinklas, svarbiausias Nemuno deltoje išliko vandens kelias. Netgi XIX a. viduryje iš Rusnės pasiekti Šilutę buvo lengviau Šyšos upe negu sausuma, kur normalaus vieškelio tuo metu dar nebūta. Galima paminėti Minijos ir Šyšos kaimus, kuriuose gatves atstojo upės. Valtys Nemuno deltoje kompensavo kelių ir tiltų stygių. Nemuno deltoje jų buvo daug ir įvairių: žvejybinės didžiosios burvaltės-kurėnai, bradinės, kiudelinės; mažesnės - venterinės ir mažiausios valtelės; daržoves gabeno burvaltės-timbrinės, turginės; prekes upe, kanalais, mariomis plukdė reisinės ir vytinės ir pan. Kaip žinome, tiltas į Rusnę per Atmatą buvo pastatytas tik 1914 m. Iki tol patekti į salą buvo galima viešaisiais keltais. Jų visoje Šilutės apskrityje XIX a. pabaigoje veikė apie 15 (ties Šakūnais, Tatamiškiais, Rusne, Šyša, Skirvyte per Skirvytės upę, ties Uostadvariu per Atmatą, per Minijos upę ties Jociškių, Sakūčių ir Mockių kaimais ir kt.). Paminėtinas šiam kraštui būdingas vadinamasis Šaktarpio laikas, kurio metu prasidėdavo visuotinis judėjimo sąstingis. Paprastai šiuo metu keliai būdavo apsemti, o potvynio vanduo sukaustytas eižėjančio ledo. Todėl keliauti nebuvo įmanoma nei valtimi, nei vežimu (iš čia posakis: nei ledu, nei bradu). Nuostoliai - 20 tūkstančių vežimų smėlio Neabejotinai svarbia Nemuno žemupio įvaizdžio dalimi buvo ir išlieka potvyniai. XIX a. būta mėginimų šiuos potvynius sulyginti su Nilo potvyniais Egiptui daroma nauda - užliejamų pievų patręšimu. Matyt, neatsitiktinai žemumos pievos buvo pjaunamos iki trijų kartų per metus, o derliaus užtekdavo tiek, kad šienu galėjo aprūpinti didelę dalį Rytprūsių ir netgi gretimos Lietuvos sritis. Reguliarūs rudens ir pavasario potvyniai vyko beveik kasmet ir prie jų vietos gyventojai buvo prisitaikę. Tačiau neretai Nemuno žemupį ištikdavo nepaprastieji, didelio masto ir skaudžių padarinių atnešdavę potvyniai. Antai 1829 m. pavasario potvynis Šilutės apskrityje sugriovė 23 gyvenamuosius namus ir 16 ūkinių pastatų, o 122 gyvenamuosius namus ir 90 ūkinių pastatų apgadino. Prigėrė arba sušalo 170 arklių, 578 karvės, 18 jaučių, 562 avys ir 118 kiaulių. 1844 m. dėl vasaros liūčių ištvinęs vanduo sunaikino šieną, padarė didžiulių nuostolių ir bulvių pasėliams. Dėl to daugumai žemumos gyventojų grėsė skurdas, badmetis. Negalėdami išlaikyti gyvulių, buvo priversti juos parduoti už mažiausią pasiūlytą kainą arba paskersti. 1888 m. dėl ledo sangrūdų vandens lygis ties Rusne buvo pakilęs 5 m. Ledonešis tuomet keliasdešimt namų sugriovė ir kelis šimtus apgadino. Neapsieita be žmonių aukų. Dėl potvynio susidariusios smėlio kalvos ir išraustos daubos beverčiais pavertė ištisus ganyklų plotus. Vien iš ekspeditoriaus E.Ankerio 70 margų (apie 18 ha) lauko buvo išvežta 20 tūkst. vežimų smėlio, kurio sluoksnis siekė 1 m. 1906 m. pavasarį potvynis Šilutės apskrityje buvo užliejęs 41 gyvenvietę. 1917 m. pavasario potvynis apie 240 ha žemės užnešė smėlio sluoksniu vietomis iki 1 m storio, o daugiau nei 60 ha pievų ir dirvų išplovė. 1924 m. Atmatos upėje susidariusią didelę ledų sangrūdą išsprogdino iš Kauno įgulos iškviestas pionierių bataliono sprogdintojų būrys. Nepaisant to, plaukdamos ledo lytys sutriuškino pralaidos tilto ties Šlažais mūrines atramas ir jį sugriovė. Pirmieji pylimai 1572 m. Siekis išvengti nuolatinės vandens grėsmės Nemuno žemupio gyventojus vertė ieškoti įvairių apsisaugojimų būdų. Istorijos raidoje čia susiformavo unikalūs šiandienos inžinerinio paveldo objektai - Nemuno deltos pylimų sistema. Užsimenama, kad pirmieji apsauginiai pylimai čia pradėti statyti nuo 1572 m., tačiau jų statyba iki pat XVIII a. buvo labai stichiška, neplaninga, paprastai buvo apsiribojama pavienių sodybų ar gyvenviečių apsaugojimu. Tik nuo 1716 m. valdžia ėmėsi pylimų statybos: buvo parengtos techninės rekomendacijos, o darbams finansuoti ir įgyvendinti buvo steigiamos pylimų sąjungos, į kurias susivienydavo suinteresuotų parapijų gyventojai. Planingos pylimų sistemos statybos pirmiausia buvo vykdomos kairiakrantėje deltoje. Ilgainiui šios pusės vietovės buvo atitvertos apie 30 km ilgio (vidutiniškai 2 m aukščio ir viršuje 2,5 m pločio) pylimų sistema. Vandens pertekliui iš sukurtų polderių - pylimais atitvertų nebeužliejamų teritorijų - išpumpuoti iki XX a. pr. buvo pastatytos 6 vandens kėlimo stotys su garo varikliais. Dešiniakrantę deltą apsaugoti pylimais XVIII-XIX a. buvo delsiama. Norint iš abiejų pusių patikimai pylimais įrėminti Nemuno upės vagą ir išlaikyti joje visą Nemuno pavasario potvynio nuotėkį, būtų tekę statyti kur kas aukštesnius ir tvirtesnius pylimus. Suprantama, Prūsijos valdžiai tai atrodė didelių lėšų švaistymas, todėl buvo "paaukota" ši dešiniakrantė deltos dalis. Nežiūrint to, planingos pylimų statybos šioje dalyje pradėtos po didžiojo 1888 m. potvynio. Statyti apsauginį pylimą nuo Rusnės iki Šyškrantės, eilinį kartą nesulaukęs valdžios paramos, inicijavo ir savo lėšomis rėmė Rusnės ekspeditorius E.Ankeris. Vėliau, gavus svarią valstybės paramą, 1888 m. vėlyvą rudenį pylimas su 7 m pločio važiuojamąja dalimi ties Rusnės gyvenviete ir su siauresne, 3 m pločio važiuojamąja dalimi ties kitomis Atmatos upės gyvenvietėmis, buvo užbaigtas. 1907 m. Uostadvario polderyje buvo pastatyta vandens kėlimo stotis, varoma garu. Po Pirmojo pasaulinio karo buvo įrengti Skirvytėlės, Vorusnės ir Pakalnės pylimai. 1924-1929 m. pylimais buvo apsaugotos Minijos žemupio dalys. Ties Kniaupo įlanka ir ties perkasu, jungiančiu Krokų lanką su Minija, įrengtos siurblinės, kurios jau buvo varomos dyzeliniais varikliais. Po pirmojo pasaulinio karo pylimų sąjungų ir melioracijos bei drenažo draugijų Šilutės apskrityje būta apie 15. Ilgainiui pylimai gyventojų buvo suvokti kaip jų gerovės ir saugumo garantas. Nors pylimų priežiūrai ir jų apsaugai buvo išleisti atskiri valdžios potvarkiai, tačiau greit ir patys vietos gyventojai pamatė šių potvarkių tiesioginę sąsaja su jų saugumu ir gerove. Todėl, matyt, neatsitiktinai dar XIX a. pr. vienas svetimšalis keliautojas, mėginęs nusipjauti ant pylimo augusio gluosnio šakelę, vietinių gyventojų buvo kiek perdėtai prigąsdintas, jog už tai jam gali grėsti kalėjimas. Baudžiavos panaikinimas ir pelkės Nemuno deltos kraštovaizdis, o taip pat vėlyvoji šių vietovių istorija sunkiai įsivaizduojama be aukštapelkių ir jose susiformavusių naujasėdijų - kolonijų su unikalia gyventojų kategorija - pelkininkais. Žymus vokiečių rašytojas H.Zudermanas daugeliui pažįstamas iš jo 1917 m. parašyto apsakymų rinkinio Lietuviški pasakojimai. Viename tų apsakymų yra aprašyta lietuvių sutuoktinių poros, samdinių, panorusių pradėti šeimos gyvenimą nuosavame ūkelyje, gyvenimo istorija. Minėtus kūrinio personažus rašytojas įkurdino ne kur kitur, o realiai egzistavusioje vienoje iš Nemuno deltos aukštapelkių - Rupkalvių (Bismarko) pelkėje. Deltos apylinkėse būta vienos gausiausių pelkių sankaupos Rytų Prūsijos provincijoje. Be Rupkalvių, paminėtinos Aukštumalos, Medžioklės, Berštų pelkės, kurių bendras plotas sudarė apie 7 000 ha - maždaug dešimtadalį tuometinės Šilutės apskrities teritorijos. Pirmieji mėginimai įsikurti deltos pelkėse arba jas kultivuoti žinomi XIX a. pirmoje pusėje. 1807 m. Prūsijoje panaikinus baudžiavą, dalis bežemių ieškojo galimybių savarankiškai ūkininkauti. Savo ruožtu valdžia, siekusi surinkti kuo daugiau mokesčių ir žemės ūkio produkcijos, skatino pelkynų įvaldymą. Tačiau nuoseklios valstybės vidinės kolonizacijos ir pelkininkų kolonijų kūrimo programos pradėtos XIX a. antroje pusėje. Kolonistams valdžia paprastai išnuomodavo 1-4 ha žemės sklypą, už kurį buvo imamas palyginti menkas nuomos mokestis. Aukštumaloje naujakuriui netgi buvo skiriami žemės sklypai su juose pastatytais gyvenamaisiais ir ūkiniais pastatais. Tokiu atveju nuomos kaina smarkiai padidėdavo. Nemuno deltos pelkynų kolonizacijos raidoje susiformavo pelkininkų gyvenvietės - kolonijos su kelių gatvių tinklu, mokyklomis. 1905 m. Rupkalviuose gyveno 1 691, Aukštumaloje (Vabalų ir Aukštumalos kaimuose) - 501 gyventojas, o Medžioklės pelkėje 1890 m. - 42 naujakurių šeimos. Itin įdomūs, bet dar palyginti nedaug tirti yra pelkininkų gyvenimo būdas, jų papročiai, ūkininkavimo ypatumai, kuriuos nulėmė ekstremalios gyvenimo sąlygos: drėgna aplinka, drėgnos ir tradicinei žemdirbystei mažai tinkamos dirvos, įvairių metų laikais patiriami potvyniai. Bene geriausiai pelkininkų gyvenimo aplinką apibūdino dr.M.Purvinas. Drėgnus sklypus teko sausinti iškasant griovelių ir kanalų tinklą. Šiuos darbus teko vykdyti patiems kolonistams. Tačiau taip pat žinoma, kad XX a. pr. Aukštumaloje kultūrinimo darbams buvo pasitelkta 50-70 kalinių. Darbiniai arkliai, kad mažiau grimztų, buvo apaunami plačiomis medinėmis "klumpėmis", drėgnesnėse vietose dirbdavę žmonės po batais taip pat įsitaisydavę plačius lentgalius. Naudoti arkliniai vežimai buvo labai plačiais ratais. Iš drėgnesnių plotų kroviniai ir vasarą būdavo velkami šlajomis. Daug kur įvairiems kroviniams bei užaugintam derliui gabenti naudotos valtys (jomis plaukiota didesniais grioviais). Gyvenamieji ir ūkiniai pastatai statyti iš medžio, be mūrinių pamatų. Iš sukultūrintų durpynų plotelių įgudę pelkininkai gaudavo didelį derlių - mažuose sklypuose išaugindavo santykinai daugiau bulvių ir kiaulių, nei tai pavykdavo krašto laukininkams. Viename plote mokėta gauti net po du derlius kasmet (ankstyvosios bulvės buvo pakeičiamos kitomis daržovėmis). Tačiau, kaip rodo statistika, iš savo ūkio sugebėdavo pragyventi nedidelė dalis pelkininkų. XX a. pr. Rupkalviuose tokių kolonistų būta 50. Likę pragyvenimo šaltinį rado Šilutės gariniame malūne (apie 20 žm.), Rusnės lentpjūvėje (80 žm.), 60 asmenų užsiėmė žvejyba, 20 - amatais ir prekyba, 120 - padieniais darbais. Per šimtmečius nusistovėjusį Nemuno deltos gyvenimą neatpažįstamai pakeitė paskutinis pokaris: dauguma senųjų vietos gyventojų buvo priversti pasitraukti į Vokietiją, dėl to suiro organizuota, darniai funkcionavusi gyvenimo tvarka, sunyko savitas gyvenimo būdas, amatai, papročiai. Šiandien deltoje tarpsta naujas gyvenimas, kuriame vis vertingesni darosi saitai su praeitimi. Pelkininkų vežimas su pritaikytais po jas važinėti ratais.

Atgal...