Šilainės sodas

	Bendras Šilutės laikraščio "Šilokarčema" ir Šilutės kraštotyros draugijos projektas Projektą remia:
Leidinys pamario krašto kultūrai
2009 liepos 28d. Nr. 14 (86)


	Pamario dangaus puošmenos - Klaipėdos aukštaskraidžiai. I d.
	Egidijus BACEVIČIUS Pamario krašto gamtos aprašymuose bei senųjų gyventojų prisiminimuose aptinkame nuorodų apie balandžius. Tai - negausūs užmarštin nugrimzdusio savito kultūrinio kraštovaizdžio žymenys. Be dangaus žydrynėje nardančių balandžių ir jų augintojų godų negalime įsivaizduoti pilnakraujo XIX a. pab. ir XX a. pr. miestų ir kaimų gyvenimo. Balandininkystė mena savitą gamtonaudos patirtį, liudijančią apie jaudinančius žmogaus - sparnuočių santykius, norą bei ilgametes pastangas turėti savo krašto balandžius, ilgainiui vainikuotas sėkme - Klaipėdos aukštaskraidžių veisle. Mažosios Lietuvos balandininkystės apybrėža atskleidžia veik nepažintas atskirų ankstesnės visuomenės grupių vertybes, jų bendravimo būdus, nurodo jų sąsajas ir vietą Vakarų Europos veislinių paukščių puoselėjimo vyksme. "Bulundėliai ant stalo" Veislinės balandininkystės ištakas reikėtų laikyti balandžių gaudymą ir laikymą maistui. Balandžiai (sin. karveliai) buvo pusiau laisvos "dangaus vištelės", papildančios kasdieninio maisto įvairovę ir nepamainomi sunkmečiu. Senesniuose aprašymuose maistui gaudyti laukiniai miško karveliai keršuliai minėti pramaišiui su pilkosiomis varnomis, kurios ypatingu būdu gaudytos Kuršių nerijoje ir pietrytinėje Kuršių marių dalyje. Varnos ir balandžiai gaudyti ir kituose Rytprūsių kraštuose, "bulundėliais" po markę priekiauta pamario turguose. Jų paruošimo būdai spausdinti maisto paruošos knygose. Pastaraisiais metais jie prisimenami ir tampa vietinės krašto virtuvės skirtybe, puošiančia istoriniu prieskoniu paženklintus pramoginius renginius. Oro pašto tarnyboje Maždaug tuo laiku karveliai pradėti laikyti žinių perdavimui. Pašto balandžiai ženklina ir skiria ištisą žmonijos technikos raidos tarpsnį. Jų pirmtakais buvo Pietų Europos kalnynų uoliniai karveliai. XIX a. I pusėje kryptingos atrankos būdu išvesta pašto balandžių veislė. Anuomet balandžiai buvo nepamainomas ir greičiausias bei įmanomai tiksliausias žinių perdavimo būdas karo ir taikos metais. Yprastas vaizdelis XIX a. Europos keliuose buvo vieškeliu arklių traukiamas vežimas-balandinė, o atokiausiose vietovėse buvo galima sutikti pėsčiuosius ir dviratininkus su pintomis balandinėmis ant pečių vietoje kuprinių. Pašto skrajūnai plukdyti tolimo susiekimo laivuose ir pagal poreikį paleisti. Sparnuočiams prie kojų pritvirtinama žinutė vadinta kolombograma. Į balandinę jie skraidino žinias, skleidė viltį, džiaugsmus ir nusivylimą. Susižinojimo būdas per paukščius patikimai varžėsi su pašto karietomis, ir dar ilgai naudotas išradus telegrafą, kur nesiekė elektra. Tačiau pašto balandžių sėkmė buvusi permaininga ir priklausė nuo sparnuočių išlavinimo, patirties, jų elgsenos išmanymo bei gebėjimo išvengti juos tykančių pavojų, kurių skrydžio kelyje nestokojo. Jiems grėsė ne tik gamtos gaivalai, sparnuoti plėšrūnai ore ir keturkojai ant žemės. Priešininkas vienu taikliu šūviu galėjo perimti žinias. Tad neretai, norint apsidrausti, tekdavę leisti pakartotines žinutes-patvirtinimus, kad nesekmės atveju bent viena pasiektų gavėją. Patikimi ir nuovokūs pašto balandžiai buvo itin vertinti ir jų pilna Europos karo pašto istorija. Yra žinoma, kad balandžiai naudoti oro pašto tarnyboje tarp Klaipėdos ir Šilutės. Ji veikusi iki XX a. trečio dešimtmečio. Apie kariškių pašto karvelius 1931 ir 1933 m. duomenys skelbti žurnale "Karys". Kariūnams pašto balandžius veisė ir juos mokė šilutiškis Sitkus. Didelio susidomėjimo susilaukė naujiena, kad karveliams ant kaklo tvirtinami maži radijo bangomis valdomi ar pusiau automatiniai fotoaparatai, kurie, skrendant virš priešininkų vietovės, fotografavo kariuomenės persikraustymą ir jos išdėstymą ir vaizdą gabeno į slaptavietę. Aukštaskraidžiai balandžiai Kita balandžių atmaina auginta dėl pomėgio grožėtis jų skrydžiu ir per jį sietis į bendrystę su kitais aistruoliais. Klestėjimo laikotarpiu pamaryje ir aplinkiniuose miesteliuose buvo išvestos kelios vadinamųjų vokiečių aukštaskraidžių balandžių veislės. Šiandien pasauliniuose balandžių žinynuose aprašyti su etnografine Mažąja Lietuva siejami Rytprūsių vartikliai, Gumbynės baltagalviai ir Karaliaučiaus spalvotagalviai. Ypatingą balandininkų palankumą pelnė Memelio aukštaskraidžiai. Verta patikslinti, kad šiais laikais veislė geriau žinoma Klaipėdos aukštaskraidžių vardu. Būtent jų dėka Klaipėda yra vienintelis Lietuvos miestas, turintis atskirą bendravardę balandžių veislę. Veržlūs skrajūnai Klaipėdos aukštaskraidžiai vertinti dėl ištvermės ir prieraišumo. Atskiros poros geriau tiko kaip balandžiai-perekšlės, kiti labiau linkę lavintis skrydžiui. Pagrindinis siekinys buvo skrydžio aukštis ir trukmė (R.Krosien, 1980). Bet prieš tai augintinius reikėjo apmokinti, kad šie pilnai atskleistų savo prigimtinius gebėjimus. Ypač branginti skrajūnai, išsiskiriantys aukštu permainingu polėkiu, ilgai trunkančio pavieniu (soliniu) skrydžiu bei pomėgio verstis kūlversčiu per nugarą. Geri skrajūnai trečdalį ar net pusę skrydžio, trukdavusio tris-aštuonias valandas ir net ilgiau, išbūdavo dideliame aukštyje. Tik gerai įsistebeilijęs savininkas dangaus žydrynėje pagal polėkį galėdavo išskirti savo augintinį ir laukti sėkmingai jo pargrįžtant. Pamario balandininkų prisiminimai Atskira Klaipėdos krašto balandininkų idilės dalelė išsaugota Vokietijos paukštininkų žurnale "Vokietijos sparnuočių laikraštis" (Deutsche Gefluegel-Zeitung). Čia savo žinias ir patirtį paskelbė A.Einarsas (August Einars) ir Klaipėdos m. Vitės ir Smeltės rajonų balandininkai: G.Greinus (Gustav Grein), R.Krozynas (Richard Krosien) tėvas ir sūnus. Daugelio jų gyvenamosios vietos nustatytos pasiremiant tų metų telefonų ir adresų knygomis, jos sutapatintos su šiandieninėmis miesto ir jo apylinkių erdvėmis. Amžininkų teigimu, prakutęs verslininkas, altmeisteris A.Einarsas buvo neaukštas vyras su kaizerio Vilhelmo ūsais bei auksiniu humoru. Gyveno Smiltynėje savo asmeninėje viloje (Willa Einars, piečiau Kurhauso) ir kaip dera prisiekusiam balandininkui laikė geros būklės Karaliaučiaus ir Elbingo baltagalvius bei vokiškas spalvotašones žuvėdrėles, dėl šių trumpasnapių balandžių gerai buvo žinomas ne tik Klaipėdos krašte, bet ir toli už jo ribų. Po karo persikėlęs gyventi į Vokietiją, G.Greinui padovanojo žiupsnelį savo prisiminimų. Dalį pažintinio rašinio skelbta 1979 m. minėtame Vokietijos paukščių mėgėjų leidinyje. <...> Ištisomis dienomis Klaipėdos padangė būdavo pilna skraidančių balandžių, ir drąsiai galima tvirtinti, kad šis miestas nuo 1900 iki 1941 m. buvo tikras balandžių ir balandininkų miestu, kurį tik retas kitas būtų galėjęs pranokti. Dažnai prisimenu gražius vasaros mėnesius, kai mes, dabar jau senesnieji balandininkai, iki vidurnakčio išsėdėdavome balandinėse, šnekėdamiesi apie savo aukštaskraidžius ir jūrą. <...> Mūsų draugijos narys A.Klameris (August Klammer) metė jūreivystę ir perėmė tėvo Th.Hermmano Klammerio jam paliktą lentpjūvę ir balandines. Nuo tada jis Klaipėdos aukštaskraidžius pradėjo lavinti naktiniams skrydžiams. Gyveno jis Smeltės rajone prie lentpjūvės, dirbo dieninėje ir naktinėje pamainose. Darbas trukdavęs nuo šeštos valandos ryto iki šešių vakaro, tad jis turėjęs puikias galimybes ištisas dienas stebėti ir džiaugtis savo augintiniais. Paryčiais, 5 val. ryto, eidamas į dieninę pamainą, jis balandžius lesindavo ir prieš šešias "pakeldavo" skrydžiui. Sunku patikėti, bet mūsų aukštaskraidžiai ore išbūdavo po 12-15 valandų. Grįžęs iš darbo lesindavo "naktinius" balandžius iš kitos balandinės ir skrydžiui paleisdavęs 8-9 val. vakaro. Augintiniai išskraidydavo visą vasaros naktį ir tik kitos dienos paryčiais sugrįždavo atgalios. Šiaurės vidurvasario naktys būna gana šviesios, sutemos trunka tik porą valandų, tad jau trečią valandą ryto būna visai išaušę. <...> Kadangi tuomet svarbiausias dėmesys skirtas balandžių skraidymo kokybei, veislines poras sudarydavome tik iš pačių geriausių aukštaskraidžių, tuo būdu tikėdamiesi išsiauginti tinkamus palikuonis. Lesindavome savo balandžius miežiais, primaišę į juos šiek tiek vikių <...>. Klaipėdos Vitės gyventojas biuro tarnautojas R.Krozynas (Richard Krosien) 1980 m. prisiminė: <... > 1914-1945 m. Klaipėdos mieste ir priemiesčiuose ant daugelio namų stogų buvo šlaitinės balandinės, o daugelyje kiemų jos stovėjo tiesiog ant žemės. Kad ir koks būtų oras, tai vienur, tai kitur danguje matydavai į viršų pakylant padriką septynių-dvylikos balandžių pulkelį. Neužilgo keletas atsiskirdavo ir imdavo sukti vienišus ratus virš miesto. Pilkame danguje jie ramiai plasnodavo, santūriai suposi, plėsčiojo sparnais ir tęsė taupų skrydį. Maždaug po valandos keli sparnuočiai bandydavo leistisi ant balandinių. Laukdavau, kada paskui juos paseks kiti. Tačiau anie leistis nė neketindavę, vis kildavo ir kildavo aukštyn, kol galiausiai išnykdavo skliauto ūke. Stebino balandžių drąsa veržtis skrydžiui į pilką miglą, esant blogam matomumui <...>. "Balandžių kapitonas" Klaipėdos aukštaskraidžių puoselėjimui ir garsinimui ypač daug nusipelnė G.Greinas (g. 1898 m. lapkričio mėn. 7 d.). Pagrindiniame Vokietijos paukštininkų leidinyje 1979 m. jis savo prisiminimuose rašė: <...> Pirmus penkis metus praleidau Agerno (Aggern) vienkiemyje netoli Tilžės. Vėliau tėvai persikėlė į Tilžę. Naujojoje sodyboje buvo balandinė, kurioje auginti veisliniai balandžiai. 1914 m. buvau užėjęs pas skardininką Ostvaldą į balandinę pasižiūrėti augintinių ir pamačiau puošnius iki tol man dar nežinomos veislės paukščius. Tai buvo Klaipėdos aukštaskraidžiai. Mane sužavėjo jų skrydis. Nutariau žūtbūt įsigyti šių balandžių. Taip geidžiamų baltų paukščių porelę pirkau iš p. locmano Šlikmano (Schlickmann,) garlaivio kūriko H. Sipkės (Henry Sippke). <...> Tais pačiais metais atostogaudamas nuvykau į Klaipėdą ir pirmą kartą Memelio aukštaskraidžius išvydau gimtoje aplinkoje. Niekada nepamiršiu to palaimingo džiūgaus reginio: Šiaurietiško dangaus žydrynėje virš sekmadieninio miesto skirtinguose aukščiuose iš lėto ratus suko šimtai balandžių <...>. 1919 metais G.Greinus Karaliaučiaus universitete studijavo teisę. Tais pačiais metais Berlyne balandžių parodoje jis rodė savo Klaipėdos aukštaskraidžius. Augintiniai dar nebuvo reikiamos parodinės išvaizdos, tačiau žinovai juos palankiai įvertino ir pranašavo gražią ateitį. Dėl nuopelnų pokariu išsaugojant gimtinės pamario aukštaskraidžius G.Greinus buvo pramintas "balandžių kapitonu". Klaipėdos aukštaskraidžių veislės puoselėtojas - "Balandžių kapitonas" Gustavas Greinus su augintiniais. Klaipėdos aukštaskraidžiams jau 70 metų. Karvelidė-balandinė neatsiejama praeities miestelių statinių dalis.

Atgal...