Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2009 rugpjūčio 25d. Nr. 16 (88)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 

Dalios Žibaitienės eilės

 

 

Lietuva brenda

 

Mano Lietuva brenda

per savo upes,

išsekusias ir mauruotas,

ieško šaltinių,

gal atras,

kas buvusią jėgą duotų.

 

Palinksta ties Veliuonos kalva,

klausdama,

ar nebuvo patvinę Dubysos krantai,

o štai -

ir Nevėžis užmigęs

melduose merdi,

į pačią, į pačią jo šerdį

nutįsę ilgi, priklijuoti nagai

ironiškai kyši.

 

Žemele, gal tu žinai,

Ar pagysi,

Kai išsekę šaltiniai

Ir susirgę miškai.

  

***

 

Baltojo angelo belaukiant,

Į delnus leidžias sutema,

neprasiskleidusi diena

visas užuolaidas užtraukė

ir danguje,

ir ant širdies...

 

Tiktai žvaigždynai švies

Ir švies,

praskyrę kelią tam,

baltam,

su viltimi ir pamirštam.

Baltųjų žodžių ilgesys

atvers užšalusias duris.

 

Išdavystė

 

Pirmiausia išdavė ruduo,

vidun įleistas,

kalbėjo jis balsu ne tuo

ir buvo keistas,

 

paskui visi,

kurie arti, 

tiek daug žadėję, - 

atrodė vartai atkelti,

užstoti vėjo...

 

Ant laiko rankų keturių,

Per žemės tiltus

išėjus nieko neturiu

ir balsą tildo

veidai su juodu domino,

veidai su kaukėm...

 

Pirmiausia išdavė ruduo,

O jo taip laukėm...

 

 

Viltis

 

Rieškutėmis sėmiau dienas iš kasdienybės,

atrodė, kad nepritrūks,

bet pritemo dangus

ant nusekusios upės, -

kiek dar bus

palaužtų sparnų ir pražydusių valčių,

kad išplaukčiau įtavo krantus,

o viltie!

 

Kai pavargsta diena,

Letos upė artėja,

užsimerkiu tada

ir lekiu

į tuos slėnius,

kurių nežinau, -

tik retėja

kasdienybės jaukios tirštuma,

įsitempia jėga,

įsiaudrina vėjai,-

mano rankose vairą laikai,

akloji viltie!

 
 

 

 
  Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2009 m.