|
|
Leidinys pamario krašto kultūrai | |
2009 rugpjūčio 25d. Nr. 16 (88) |
|
Pradžia | Komentarai | Kultūros ženklai | Kūryba | Šilainė | Kontaktai |
|
||
---|---|---|
Dalios Žibaitienės eilės |
||
Lietuva brenda
Mano Lietuva brenda per savo upes, išsekusias ir mauruotas, ieško šaltinių, gal atras, kas buvusią jėgą duotų.
Palinksta ties Veliuonos kalva, klausdama, ar nebuvo patvinę Dubysos krantai, o štai - ir Nevėžis užmigęs melduose merdi, į pačią, į pačią jo šerdį nutįsę ilgi, priklijuoti nagai ironiškai kyši.
Žemele, gal tu žinai, Ar pagysi, Kai išsekę šaltiniai Ir susirgę miškai.
***
Baltojo angelo belaukiant, Į delnus leidžias sutema, neprasiskleidusi diena visas užuolaidas užtraukė ir danguje, ir ant širdies...
Tiktai žvaigždynai švies Ir švies, praskyrę kelią tam, baltam, su viltimi ir pamirštam. Baltųjų žodžių ilgesys atvers užšalusias duris.
Išdavystė
Pirmiausia išdavė ruduo, vidun įleistas, kalbėjo jis balsu ne tuo ir buvo keistas,
paskui visi, kurie arti, tiek daug žadėję, - atrodė vartai atkelti, užstoti vėjo...
Ant laiko rankų keturių, Per žemės tiltus išėjus nieko neturiu ir balsą tildo veidai su juodu domino, veidai su kaukėm...
Pirmiausia išdavė ruduo, O jo taip laukėm...
Viltis
Rieškutėmis sėmiau dienas iš kasdienybės, atrodė, kad nepritrūks, bet pritemo dangus ant nusekusios upės, - kiek dar bus palaužtų sparnų ir pražydusių valčių, kad išplaukčiau įtavo krantus, o viltie!
Kai pavargsta diena, Letos upė artėja, užsimerkiu tada ir lekiu į tuos slėnius, kurių nežinau, - tik retėja kasdienybės jaukios tirštuma, įsitempia jėga, įsiaudrina vėjai,- mano rankose vairą laikai, akloji viltie! |
||
|
Atgal... |
"Šilainės sodas" © 2009 m.