Abipus rubežiaus

Jokūbo Pukio atsiminimai

Apie Jokūbą Pukį

Jokūbas Pukis (1895-12-05 – 1993-03-12), siuvėjas Klaipėdoje, krašto liuteronų sakytojo Martino Pukio sūnus, prof. Viliaus Gaigalaičio, Jurgio Lėbarto, Anso Baltrio bendramintis ir talkininkas. Naciams užgrobus Klaipėdos kraštą persikėlė Palangon, subūrė (drauge su J.Lėbartu) evangelikų liuteronų parapiją. Sovietmečiu ėjo Kretingos ev. liuteronų bažnyčios tarybos pirmininko pareigas. Įžengęs į 90-ąjį savo amžiaus dešimtmetį pradėjo užrašinėti asmeninius prisiminimus. Išliko jo ranka prirašyti du stori mokykliniai sąsiuviniai. Juose būdinga to arealo tarme aprašomi caro ir kaizerio imperijų parubežyje ūkininkavusių lietuvininkų liuteronų šeimų gyvenimas, jų buitis ir papročiai. Čia parinktos kelios ištraukos iš minėtų J.Pukio atsiminimų sąsiuvinių (kalba kiek literatūrinta).

Mano gimtinė

Mano gimtinė Kretinga. O juk nebūtų buvus, jei ne ten, netoli Klaipėdos, Kalotės kaime, ūkininkui Kurmiui nebūtų tarp keletos dukrų užaugęs ir vienas energingas, darbštus sūnus, vardu Martinas. O kad energingas, tad ir nerimo tėvų namuose. Tada Klaipėdos krašto ūkininkai skurdžiai gyveno. Kol kaizerio Vokia neturėjo industrijos, dėl to ir ūkininkavimas nebuvo pelningas. Skurdas visame: nei plentų, nei gelžkelio tada dar nebuvo. Keliai duobėti, išmalti, pilni purvo – norint į Klaipėdą nuvažiuoti gerai pavargino.

Skurdas ir vargas privertė ir vienturtį pagalvoti apie ateitį ir  būsimą gyvenimą. “Na, o kad taip nukeliavus už rubežiaus, į Žemaitijos Kretingą pasidairyti, - pagalvojo Martinas, - juk ten ir mūsų žmonių evangelikų nemažai, gal man ten laimė šypsosi?”

Energijos Martinui pakankamai, tad ir nukeliavo… Ir, laimei, susipažino su prekybininkais. Iš jų išgirdo staigmeną – pasiūlymą, kad galėtų iš Klaipėdos vokiškų prekių pargabenti į Kretingą. Pasirodė, bus uždarbis. Susitarė Martinas su prekybininkais.

Nuo tada viskas ir prasidėjo. Ne taip, kaip kupranugariui per įkaitusius Sacharos smėlynus su nešmenėmis keliauti, bet žaliomis ir tamsiomis “alėjomis” visiems miegant žygiuoti su kuprinėmis kaip kareiviui karo metu pavojingais takais, kur galėjo ir sargybinio paleista kulka kliudyti. Pavojaus nemažai, užtat pelno yra pakankamai.

Susitaupė Martinas Kurmis. Jau ir Kretinga miela, lyg savi namai, ir lūšną su nemažu daržu nusipirko. Lūšnoje du kambariai, o antrame gale pasitalpinimas karvutei ir paršiukams. Martinas – jau vyras ant kojų, uždarbio yra, betrūksta pasižvalgyti po kretingiškių dukras. Ir tas pavyko – įkrito į akį Bruzdeilinikė Barbikė, stambesnio ūkininko, iš taip vadinamo Kretingsodžio, dukra, žvali, apsukri. Tris kalbas mokėjo: žemaičių, vokių ir rusų. Jos tėvas – Bruzdeilinas – irgi iš Klaipėdos krašto, iš Bruzdeilinų kaimo (važiuojant autobusu iš Klaipėdos į Palangą yra stotelė “Bruzdeilinai”). Senasis Bruzdeilinas stambus ūkininkas, o jo vienturčia dukra, Barbikės ciocė išėjo už Macaičio. Macaičiai užaugino du sūnus. Likimas dėl karo pasekmių lėmė gyventi Vokėje, o Bruzdeilinuose senųjų ūkis pusiau sunaikintas, likę tvartai ir gyvenamasis namas, kuriame įrengta mokykla. Kretingsodžio Bruzdeilinas, Barbikės (prisiminimų autoriaus senelė, – red.) brolis turėjo du sūnu, tėvas ūkį sūnums padalino per pusę. Sūnus Martinas savąją dalį – dvidešimt hektarų – pardavė, pats išsikraustė į Klaipėdos kraštą. Antrasis, Adomas, gyveno savo pusūkyje iki mirties. Adomas išaugino dvi dukras ir sūnų. Dukros iškeliavo į Šiaurės Ameriką, o sūnus nelaimingai žuvo nuo karo laukuose užsilikusios minos sprogimo.

Tai taip mano senelės - Bruzdeilinaitės Barbikės ir mano bočelio Martino Kurmio patukės – tėviškė liko svetimiems, bet geriems žmonėms. Norėjo man palikti, jei nebūčiau buvęs Palangoj užsiėmęs. Kitas brolis, Martinas Bruzdeilinas, kuris savo dalį pardavęs išsikraustė į Klaipėdos kraštą, išaugino šešis sūnus ir dvi dukras, o tie šeši vėl po keturis, penkis, šešis vaikus turi. Gyvena Kretingoje, Bajoruose, kiti ir į Vokią nukeliavę… Taip kad visur bruzdėjimas girdimas bus.

Pora kaip tvora

Mano senelis Martinas Kurmis, susituokęs su Bruzdeilinų Barbike, mano senele, gyventi pradėjo minėtoj lūšnoj Kretingos Klounalių gatvėj. Barbikė iš didelio ūkio, o čia tiktai “lūšna”. Bet vilties ir galėjimo prasigyventi yra, Martinas savo uždarbio neatleidžia, nors pavojingų, o ir juokingų nuotykių pasitaiko.

Vieną ankstyvą rytmetį Martinas parbėgo su nešmene sienos sargybinio vejamas. Per tvorą belipant kareivis ir nutvėrė už nešmenės. Tarpe tvora, o nešmenė abiejų laikoma, ir nepaleidžia nei vienas, nei kitas. Bet Martino laimei pamatė Barbikė, atbėgo į pagalbą, išveržė iš kareivio rankų grobį. Martinas galėjo sprukti pasislėpti, o Barbikė neleido maskoliukui įlipti per tvorą. Baigėsi laimingai. Gerai, kad Barbikė mokėjo rusiškai, tai ji ir pasakė:

“Nebūk durnas, nevaikyk žmogų kaip sobakas. Eik, vaikščiok savo linija!”

Vienas nemalonumas jaunam maskoliukui pakliuvus į gražios damos akis, išjuokiančias dėl grobio paleidimo.

Martinas, įjunkęs į sunkų ir nesmagumų pilną uždarbiavimą, jo neatleido tol, kol pripirko laukų ligi penkiolikos hektarų, tada desatinom vadintų. Dabar reikėjo trobesių ir tvartų, jaujos su pirčia javams džiovinti, kad su spragilais kuliant gerai birtų grūdai. Reikėjo ir klėties grūdams supilti. Darbas ant darbo lipa, ir trobesių statyba, ir laukų darbai, o ir vaikučių vienas po kito. Tikra kova už būvį, o dar gamtos uždavinys palikuonis auginti. Kad laiko viskam neužteko, tad ir vaikučiai neprižiūrimi susirgdavo, o silpnesnieji neišaugę numirė, liko ligoms patys atspariausieji.

Viena dukra - Anė išaugo į tikrą nuotaką. Tad tėvai ir nutarė, kad jau tiek daug dirbta, kurta, tverta, metas atsipalaiduoti nuo privalybių. Reikia pavesti dukrai ūkį ir tegu nusižiūri sau gyvenimo draugą. Tėveliai ir ėmėsi žento paieškoti, tad ir nutarė vieningai į žentus paimti Pukį Martiną, ūkininkaitį iš Rūdaičių kaimo. Rimtas, protingas, gražus jaunikaitis tas Pukis Martinas, - patiko Kurmytei Anikei. Susituokė jaunuoliai, abu vienmečiai - vienas dvidešimt vieną, o antras dvidešimt du metu turėdami. Sulig daina: “Žmonės pyko, Dievui tiko, kad mes meilėje gyvenam.”

Privalomumai

Nauja šeima, nauji privalomumai pasidarė. Ankšta, reikėjo gyvenamąjį didinti. Dar pora kambarių kad būtų. Išsipildė norai, patalpų dabar jau yra, bet čia vėl kita daina. Dievas davė jiems sūnelį, prasidėjo jų vargai. Vis per nepilnai du metu, vis naujas įpėdinis. Na, o Barbikė, dabartinioji ordinarininkė (išimtininkė), buvo prisidėjusi prie surinkimininkų. Nors jos Martinas Kurmis tam ir nepritarė, bet Barbikė buvo atkakli, pravedė savo, ką jos širdelė troško. Pasikviesdavo žodžio sakytojus iš Klaipėdos krašto. Taip, būdavo prirengs kambarį su suolais ir vienu stalu tame kampe, kur galinis ir šoninis langas. Stalą apdengs su gražia staltiese, lempa pastatoma su abažūru, knygų krūva, Biblija, giesmių ir maldų knygomis. Ūkiškas stalas – didelis, dešimčiai žmonių, tad kad būtų šviesos pakankamai, dvi lempas pastatomas su abažūrais ant stalo pastatydavo ir dar pakabinamas kelias. Taip kad šviesos užteko visiems. Prisirinkdavo pilnai žmonių, pradžiai giesmes giedodavo visi susirinkusieji, o paskui suklaupdavo maldai. Giedodavo:

Ant savo kelių parpuolę, 

Pone, po Tavo kojų…

Tada malda, kurią skaitydavo žodžio sakytojas iš maldų knygos, o po to dar širdies malda. Pabaigus susirinkusieji giedojo:

Štai, Jėzau, kniūpščias bedūsauju 

Ir vėl Tavęsp sugrįžt geidauju, 

O Tavo veids linksminasis 

Ben ant manęs težvelgia vis.

Prie to dar tris pakartojimus “Šventas mūsų Dievas”, po to iš šventraščio paskaitymo ir pakoznijimo rimtam gyvenimui. Ir taip evangelikai mylėdavo tokius surinkimus, sueidavo Visatos Valdovo garbei pilnos patalpos. Vadinos palaiminti namai.

Palaiminti namai

…Su netikėtumu gatvės gale užsidegė namas, išsiplėtė gaisras ir kiti namai užsidegė. Taip įsigalėjo ugnis, jau priartėjo ir palaimintiems namams pavojus, užsidegė kitoj gatvės pusėj ties tvartais. Ugnis tik per gatvės platumą kaimyno namuos. Karštis didžiausias. Jeigu tvartai užsidegs, pavojus ir kitiems trobesiams. Vyrai subruzdo neleisti saviems tvartams užsidegti – pylė vandenį, suklojo šlapias drobules ant trobesio galo, kur jau šnypštė nuo karščio. Tai ir save turėjo apsipilti su vandeniu. O ta kaimynė, senoji Rožaitienė, darže atsiklaupusi, rankas iškėlusi tik ir šaukė, ir prašė kaip išgalėdama:

“Pone Dieve, išklausyk, pasigailėk, išlaikyk bent tą vietelę, kur Tavo vardo garbei susirenkame!..”

O, ir taip lyg jos malda išklausyta, neužsidegė tvartai. Čia ir ugnies pavojus užsibaigė, palaimintieji namai nesudegė.

Ant grėblio koto…

Jaunojo Martino žmona jau turėjo tris sūnus – Jonuką, Martinuką ir Mikutį. Ji, gaisro išgąsdinta, prisikrovusi vežimą mantos ir vaikučius susisodinusi, išvažiavo į palaukę… O Martynas to nežinojo, todėl ir pradėjo su išgąsčiu ieškoti šaukdamas:

“Kur Anelė su vaikučiais?!.”

Apie tai man senelė pasakojo, sakė tuos pirmus vaikus labai mylėjo, pasisiūdino specialiai gražius pakinktus, su gražiai papuoštais arkliais vaikus pavažinėjo, o kad jau kas antram metui baigiantis vis naujas vaikas (aš jau penktasis, po manęs dar penki) – klapatų aibės ir nervingumo iki nusivylimo. Aš jau tuos gražiuosius pakinktus bemačiau klėtyje pakabintus ir klausinėjau senelės:

- Kada su jais arklius pakinkydavo?

– Tai buvo pirmiesiems vaikams pavažinėti, – pasakė senelė.

Štai kaip pirmiesiems vaikams gerai buvo, o aš dabar tiktai sulūžusio grėblio kotą apžergęs turiu joti du kilometriu karves paraišyti. Penkių, šešių ar septynių metukų vaikui žingsniukai trumpi, todėl vis riščia. O kad lazdą apžergęs dar pašokdamas kaip su arkliu zovada – tiktai tokiu būdu užtekdavo kantrybės jausmams raminti.

Lyg žaislo sprunžina…

To viso gal nebūt reikėję, jei ne ten – Klaipėdos krašte, netoli Kalotės, Normantų kaime nebūt Pukiams gimusysis Jokūbėlis, išaugęs į kavalierių. Darbštus ir tvarkingas, apdairus, kur ir kaip pradėti sau laimę kalti, nugirdo, kad “anapus”, kretingiškiame Rūdaičių kaime, pas silpnos sveikatos ūkininką reikia sumanaus ūkvedžio. Ėia tai Jokūbui Pukiukui – pradžia gyvenimo. Ūkininkas Valiukas pasimirė. O Jokūbas savo darbštumu, tvarkingumu pasirodė tinkamas būti žentu Valiukienei.

Taip Jokūbas Pukis pasidarė ūkininku.

Susituokęs su Valiukyte, gyveno pasiturinčiai, pavyzdingai. Augino daug vaikų. Šešias dukras ir penkis sūnus. Vardais: Martinas, Jokūbas, Adomas, Mikas, Jonas. O dukros: Barbikė, Marikė, Urtikė, Andikė, Anikė (pana mirė), Ėvutė. Sūnai vedė: Martinas – Kurmytę, Jokūbas – Blažytę, Adomas – Simonaitytę, Mikas – Bertužytę, Jonas – Šušelytę. Dukros ištekėjo: Barbikė už Jokšio, Marikė – Lipšiaus, Urtikė – Endryso, Andikė – Gvildžio, Ėvutė – Peico.

Tad iš vieno Jokūbo Pukio – dešimtis šeimų, o iš tos dešimties – šešiasdešimt septyni asmenys. O kur dar antros kartos giminės! Išsisklaidė po platų pasaulį…

Martinas su pirmąja pačia Ane turėjo 7 sūnus, 3 dukras, su antrąja Marike - 5 sūnus, 2 dukras. Nelinksmas vaizdas, mirdavo vaikai: Jurgiukas metukus, Endriukas - 2, Adomukas – 5, Martinukas – 8 metukus tegyveno. Anelė 17-kos metų numirė, Mikas 21-erių I Pasaulinio apkasuose krito. Jonas II Pasauliniame kare sveikatą sugadino, pasimirė 57-erių metų. Iš pirmosios mūsų mamos liko vienas Jokūbas (jaunesnysis). Tai – aš. Šįmet, 1979 m. gruodžio 5 d. būsiu į 85-sius įžengęs.

Marikės, mano pamotės, vaikai: Martinukas 1 metus tegyveno, jos pirmoji dukra Ėvutė – du, antroji – Trūdė mirė 7 metukų. Paulius žuvo Berlyne nuo bombardavimo. Ansis, ištremtas į Sibirą, 47 metus teišgyveno. Jurgis mirė prie Reino sulaukęs senatvės. Vilius, dirbęs matininku, gyvena Klaipėdoje.

Likome du iš septyniolikos. Taip, taip. Didžioji bočelio Jokūbo giminė gimtoje parapijoje neišsilaikė. Karai, nepastovūs laikai kaip audra išblaškė giminiečius į visas vėjų kryptis. Dabar Pukio giminės ainių visoje Žemės plotmėje esama.

Daug dirbta, daug veikta, mylėta, kentėta… Pražūčiai. Viskas tiktai trumpam. Ta gobšė gyvybė vargina, kol širdelė sustoja. Lyg kokiam žaislui sprunžina išbėga.