Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2009 spalio 6d. Nr. 19 (91)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 

Mano gyvenimas – piešiniuose

 

 

Svetlana JAŠINSKIENĖ

 

Gyvenimo kelias vingiuotas ir nenusakomas. Eini turėdamas tikslą, svajones, siekius. Taip bėgant metams koja kojon su gyvenimo išbandymais, likimo dovanomis žygiuoja Irena Jurgaitienė, savamokslė dailininkė, kuri rugpjūčio mėnesį dalyvavo Mažosios Lietuvos paveikslų sodo po atviro dangumi plenere. Irenai leidus, paklajokime jos gyvenimo praeities ir ateities keliais kartu su ja.  

 

Irena 1980 metais baigė 11 klasių Pagėgių vidurinėje mokykloje. Tuomet jai norėjosi tapti konditere. Ko norėjosi, to ir siekė. Irena nesunkiai įstojo į Klaipėdos prekybos mokyklos konditerės specialybę. Įstojusi į šią mokyklą savo svajone mokytis Telšių dailės mokykloje pasidalino su mokyklos direktore ir gavo pritarimą išbandyti jėgas Telšiuose. Mat piešimas, meninis metalo apdirbimas, kitų žanrų dailės darbai Irenai buvo mieli nuo pat mažens. Pasak Irenos, visiškai nesvarbu į kurią specialybę būtų įstojusi, svarbu, kad arčiau  meno. Ir išvyko ji į Žemaitijos sostinę. Tačiau grįžo iš jos giliai nusivylusi. Menininkų mūsų tauta turtinga. Tuo metu į vieną vietą - 100 norinčiųjų studijuoti. Irena į  sąrašą nepateko, todėl teko grįžti prie pirmojo pasirinkimo.

 

1982 metais I.Jurgaitienė baigė Prekybos mokyklą Klaipėdoje ir įgijo konditerės specialybę. Pradėjusi dirbti Irena nusivylė savo pasirinkimu. Darbas buvo labai sunkus. Visas dienas - ant kojų, prie karščiu pučiančios krosnies, nenusakomame kvapų pasaulyje, kuris per dienas vis tas pats ir apsukantis galvą.

 

Iš Irenos rankų į apyvartą Klaipėdoje bei Pagėgiuose patekdavo tūkstančiai kvapnių bandelių, pyragėlių ir riestainių. Ir... nenutraukiamas ryšys su pieštuku: portretai draugams, įvairūs darbai nuomojamo buto šeimininkės mažametei mergaitei ir daugybė kitų savo išreiškimų popieriuje.  

 

Tai nebuvo nepastebėta. Pažįstami, įžvelgę pomėgį piešimui ir puikius gebėjimus, pasiūlė dirbti gintaro apdirbėja Klaipėdos dailės kombinate. Ką gi, nauja patirtis, nauja specialybė, mokslų ant pečių nešioti nereikia ir dar darbas, vedantis meno link. Trys mėnesiai apmokymų, meilė menams ir Irena jau gintaro apdirbėja Dailės kombinate. Darbas puikus, išsvajotas, mielas. Dirbo Irena su meile ir daug tol, kol prasidėjo didysis perversmas, vadinamas „perestroika“ ir Dailės kombinatas buvo „išparceliuotas“. Kombinato nebeliko, o žmonių noras kurti liko. Liko jis ir Irenai. Būrelis bendraminčių kūrė autorinius papuošalus, pristatinėjo juos namudininkų parduotuvėms, dailės salonams, važinėdavo prekiauti savo darbais į turgavietes. Tų prabėgusių laikų Irenai gaila: „Pelninga buvo specialybė ir mielas, malonus kūrybinis darbas“.

 

Deja, bet taip jau išėjo, kad Irena neišsaugojo nė vieno autorinio darbo sau, savo dukroms. Dabar nuoširdžiai to gailisi. Sako laikai buvo ne tie, nebuvo tiek daug fotoaparatų, kompiuterių. Ir net į galvą nešovė mintis, kad kažkada, prabėgus metams kitiems, bus gaila, kad nieko neliko, tik prisiminimai apie būtąjį laiką.

 

Prisiminimai apie būtąjį laiką gyvi. Dar ir dabar Klaipėdoje yra bičiulių, turinčių savo cechus ir kviečiančių Ireną kurti, dirbti. Pasak Irenos, reikia ten gyventi, kur dirbi. Kūryba toks dalykas – čia ji yra, čia pasislėpusi. Iki Klaipėdos nemažas atstumas, neturint ir nevairuojant automobilio. Kartkartėmis aplankydavo mintis dirbti namuose. Vėlgi, reikalinga nemaža  investicija į šį verslą: staklės, dulkių surinkimo siurbliai, grąžtai, gintaras, spalvoti metalai. Besikalbant pasigirsdavo gailūs atodūsiai: „Gedžiu šio užsiėmimo ir dabar. Paimi gintaro grynuolį ir matai, kas iš jo gali išeit, vaizduotė jau savo darbą atlikusi, belieka įgyvendinti...“

 

Dar ilgai mintis apie studijavimą Telšių dailės mokykloje lydėjo Ireną, bet gyvenimas savaip pastato mus šioje žemėje atlikti savo misiją. Taip ir Irenai - išaušo sutuoktuvių rytas. Keletą metų gyvenimas Rietave, vyro gimtajame krašte, sugrįžimas į Pagėgius, 13 metų ištikimo darbo Pagėgių pradinėje mokykloje, viena po kitos gražiosios dukrytės... Metai vieni, kiti ir, žiūrėk, dairosi mama su dukromis, kur jos stos mokytis. 2008 metais gimnaziją baigė dukra Inga. Antroji, Jurgita, gimnaziją baigė šiemet ir iš rankų nepaleidžia žurnalo „Kur stoti“, o dar tokia „skausminga“ švietimo sistemos reforma. Gebėjimus iš mamos perėmė Inga, tačiau potraukio tapyti neturi. Dalyvauti organizuojamose dailės olimpiadose, konkursuose tenka įkalbinėti mamai ir dailės mokytojai. Gaila, kada greta žūsta talentai.

 

Su mintimi, kad buvo, yra ir bus dailininkė savamokslė Irena susitaikiusi, tačiau, kad nebaigė jokių mokslų, susijusių su daile, graužia save kasdien. O be reikalo, niekada negali žinoti, kas laukia tavęs ateinančioje gyvenimo kryžkelėje. Juk genai, kuriuos Irena ir sesuo dvynė paveldėjo iš senelio, mamos tėčio, kelia maištą. Žiūrėk, paėmusi teptuką ar pieštuką jau kalba pati su savimi popieriuje. Irenos sesuo turi gabumų kitoje srityje. Jai puikiai sekasi eiliuoti ir visa kaip kitaip valdyti žodį, perprasti techniką. Beje, Irenos tėvas taip pat turi brolį dvynį.   

 

Irena sako: „Nudirbusi visus darbus, laisvalaikiu piešiau, liejau savo jausmus. Mano piešiniuose – mano gyvenimas“.

 

Irena piešia aliejiniais dažais. Piešti akvarele nemėgsta. Sako, kad tam reikia daugiau žinių ir išmanymo. Maloniausiai ji piešia žmones, portretus. Pasak Irenos, ne tik gintarą paėmus į rankas galima pamatyti, kas iš jo išeis, bet ir žmogų pradėjus tapyti, tuoj pat jį perpranti. Daug Irenos pieštuku pieštų portretų puošia draugų, pažįstamų namų sienas. Kaip ir su vėriniais, namuose pieštų darbų – tik vienas, kitas. Viskas iškeliavo į pasaulį. Pagėgiškiai žino, kad Irena niekuomet neatsako nutapyti, pagaminti dekoracijas, organizuojamiems Pagėgių pradinės mokyklos renginiams.

 

Visuomet gera, kuomet suderini darbą ir hobi, tad paklausėme, ar neplanuoja Irena užsiimti tapymu ir važinėti į muges, renginius, tautodailininkų parodas, galop piešti draugiškus šaržus ar portretus ant Palangos tilto. Tačiau besikalbant su Irena buvo aišku, kad tai žmogus, kuriam visiškai nereikia viešumos. Irenai netgi nepatinka pristatinėti savo darbų: „juk tai jausmai, kam gi jie rūpi - tie mano jausmai, jei ne man pačiai...“

 

Kaip gi tuomet pleneras? „Dalyvavau 2005 metais bibliotekos organizuotuose pleneruose. Malonu, smagu, bet mane reikia ištempti, pati iniciatyvos nerodau. Dažnai pagalvoju, jei Pagėgiuose būtų dailininkų sambūris, kaip kad yra literatų, gal ir sparčiau įsisukčiau į veiklą“. Ir pasipylė vizijos apie dailininkų sambūrio ateitį, turimas patalpas, kuriose vieną po kitos keistų vietinių dailininkų parodos. Beskaičiuojant dailės meno mėgėjus priskaičiavome apie 15–20 Pagėgių savivaldybėje piešiančių žmonių. Buveinė dailininkams reikalinga - galerija arba naujieji kultūros rūmai.

„Myliu gėles. Jų spalvos, žiedai - tai penas sielai. Tik vasarą gali pakrauti vidų žydėjimu, spalvomis, grožiu“.

 

M.Jankaus muziejaus direktorė Sigutė Kulikauskienė Ireną pakvietusi dalyvauti plenere temą leido pasirinkti pačiai: „Kasdieną galvojau, ką tapysiu plenero metu, ar pavyks išvystyti paveiksle tai, ką jausiu. Jausmuose sudėjau kai ką iš gamtos, jos nenusakomo grožio“.



Kartu su Pagėgių krašto kūrėjais. I.Jurgaitienė šešta ir dešinės.

 





Irenos Jurgaitienės tapyba. 

 
 

 

 
  Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2009 m.