Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2009 lapkričio 10d. Nr. 21 (93)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
Krašto praeitį liudija vardiniai medžiai ir želdiniai
 
Egidijus BACEVIČIUS

“Pasodink medį, nors nežinai kas jo šešėlyje kada šoks!
Susimąstyk, žmogau, – tai tavo protėviai, tavęs nepažinę, jį pasodino“
                                              Johann‘as Gotlib‘as Fichte (1762-1814).


Šimtamečiai medžiai yra gyvas gamtos ir žmonių rankų kūrinys, per amžius suaugęs su aplinka ir tapęs nedaloma krašto kultūrinio kraštovaizdžio dalimi. Vardiniai ir proginiai sodiniai byloja apie nevienadienes krašto bendruomenei brangintinas ir atmintinas vietas, mena žymesnius vardus ir įvykius. Jų gausa, įvairovė bei pažinimas liudija atminties gelmes ir išraiškos būdus. Tai laiko išbandyta krašto pažinimo, istorinės atminties gaivinimo priemonė, ji būtina tęstinumui laiduoti, vertybinių nuostatų kūrimuisi, tautinės tapatybės ir pilietiškumo ugdyme.

Klaipėdos ir jos apylinkių gražinimo draugija

Šiandieninės Lietuvos pamario miestų ir miestelių atminimo želdinių atsiradimui praeityje didelės svarbos turėjo atminimo (mirties) kultūros puoselėjimo ir apželdinimo pradžia Klaipėdos mieste ir jos apylinkėse. Prie pirmųjų tokio pobūdžio įvykių priskirtinas 1820 m. sausio 7 d. miesto prekybininko, labdaros tiekėjo Juli(a)us Ludwig‘o Wiener‘io (1795-1862) pasirašytas raštas, kuriuo miestui perleido priklausiusias žemes ir jų vietoje buvo įsteigtos Klaipėdos m. kapinės (šiandien vadinamos Senosiomis miesto kapinės). Patartas miesto tarėjo Miulerio savo lėšomis Vyneris pradėjo tiesti pasivaikščiojimo taką į Karališkąjį miškelį, po mirties pavadintas Didžiojo labdaros tiekėjo atminimui Vynerio promenada (Wieners Promenade).

Klaipėdos krašto gražinimo judėjimo pradžia laikoma 1843 m., kuomet daktaras Otto Friedrich‘as Reichel'is įsteigė „Sodų sąjungą“, kurios uždavinys buvo rūpintis miesto ir apylinkių želdynais. Jos narys, kopų sodinių priežiūros inspektorius Johann Riechert‘as plynėse, kur 1802 m. spalio mėn. susitiko Friedrichas Wilhelmas III su Aleksandru I, apsodino pušaičių sodinukais (Riechertsruh), vėliau pasodinti vaismedžių sodinukai, ir vieta pradėta vadinti „Karališkuoju miškeliu“ (Königswäldchen). 1859 m. vasario 14 d. Karaliaus įsaku Sąjungai suteiktos korporacijos teisės ir įpareigota „Karališkojo miškelio“ priežiūra. 1896 m. lapkričio 25 d. įsteigta „Klaipėdos ir jos apylinkių gražinimo ir svetimšalių pritraukimo sąjunga“ (Verein zur Verschönerung von Memel und Umgegend und zur Hebung des Fremdenverkehrs). Jos nariai rūpinosi miesto svečių pritraukimu, 1898 m. išleido „Iliustruotą vadovą po Klaipėdą ir jos apylinkes“. Didėjo dėmesys dvarų ir miestų parkams, seniems medžiams ir proginiams želdiniams, susirūpinta jų apsauga. Gražinimo įdėjos sklido į aplinkinius miestelius ir gyvenvietes.

Gamtos paminklų apsaugos judėjimo ištakos

Krašto gražinimo idėjų sklaida glaudžiai siejusi su gimtinės pažinimu ir krašto gamtos paminklų išsaugojimo judėjimu Vakarų Europoje. Ypač veiklūs gamtos paminklų aprašyme ir jų apsaugoje buvo rašytojai ir visuomenės veikėjai. Vokietijos rašytojas Heinrich Sohnrey (1859-1948) 1896 m. paruošė „Nutarimą vyriausybe“ (Ausschuss für Wohlfahrtspflege auf dem Lande), 1903 m. įsteigė Vokietijos krašto gerbūvio kūrimo ir puošimo draugiją (Deutscher Verein für Wohlfahrts - und Heimatpflege), nuo 1908 m. - Vereins für ländliche Wohlfahrt s- und Heimatpflege.

Gamtos paminklų ir gamtos pažinimo veiklai pradžią davė iš Rytprūsių kilusio botaniko Hugo Wilhelm Conwentz (1855-1922) veikla. Greitai prigijo pasiūlyta sąvoka „Gimtinės (gamtos) paminklas“ (Heimatdenkmal – Naturdenkmal) (1902). Po keturių paskaitų Švedijos universitetuose jo teikimu 1904 m. priimtas pirmasis Europoje Švedijos gamtos apsaugos įstatymas (Naturschutzgesetz). Tėvynės kraštovaizdžio apsaugos judėjimas (Heimatschutzbewegung in Preußen) 1906 m. Berlyne įsteigė valstybinę tarnybą Gamtos paminklų apsaugai (Naturdenkmalspflege). Jos vadovu išrinktas H.Conwentz. Į gamtos paminklų saugojimo sąjūdį įsijungė veikli mokslinė bendruomenė, tarp jų ir Karaliaučiaus universiteto botanikas Johannes Abromeit (1857-1946). 1907 m. jis paruošė ir išleido knygelę „Rytprūsių augalų – gamtos paminklų apsauga“. Daugelis senų medžių paskelbti gamtos (tėvynės) paminklais (Heimatdenkmal).

Medžių sodinimo šventės Lietuvoje

Pamažu krašto gražinimo ir gamtos paminklų puoselėjimo idėjos prigijo naujai atsikūrusiose Nepriklausomose tautinėse respublikose. Lietuvoje medžių želdinimui ir vardinių medžių sodinimo idėjų sklaidai svarbos turėjo „Gamtos tyrimų stotis“ (GTS) Kaune, veikusi nuo 1919 m. liepos 15 d. Šios stoties darbuotojų gamtotyrinis darbas, švietėjiška krašto pažintinė veikla įtraukė miesto ir kaimo gyventojus. 1921 m. įsteigta „Draugija Lietuvai pagražinti“ sutelkė krašto bendruomenes, „Šaulių sąjungos“ pastangų dėka įsitvirtino kasmetės medelių sodinimo šventės. Pasodinti pirmieji atmintini medžiai ir proginiai želdiniai.

Pirmenybė vietiniams medžiams

Prieš apžvelgiant atskirus proginius želdinius Vakarų Lietuvoje būtina pastebėti, kad medžių sodintojai prieš sodindami medelį tardavosi su girininkais, įžvalgiai rinko vietą, atsižvelgė į dirvą ir aplinką. Nuo vietos gamtinių veiksnių priklausė, ar sodinukas prigis, ar bus sveikas ir augins gražią lają, bus ilgaamžis. Lietuvoje priklausomai nuo regiono vardinis ir proginis medis dažniausiai būdavo vietos gamtinėms sąlygoms prisitaikę ir gražiai išrodę lapuočiai: paprastasis ąžuolas, karpotieji beržai, mažalapės liepos. Rečiau sodinti lėtai augantys ir reiklesni spygliuočiai, paprastosios pušys ir eglės. Ąžuolas vertintas kaip tvirtumo, ilgaamžystės, didvyriškumo medis, liepa nuo seno šventas medis simbolizavo Tėvynę, motinystę, gimtuosius namus, artimo meilę, tuo tarpu berželis – gimtąjį kraštą ir lygumas. Pušys Dzūkijos ir Aukštaitijos šilus, eglės sodintos žemesnėse drėgnose vietose. Palyginti neseniai pradėtos sodinti svetimžemės medžių rūšys ir atmainos. Daugelis jų neatlaikiusios krašto sąlygų sunyko.

Paminklas Nidos kopų želdintojui

Kopų želdinimas Pietryčių Baltijos pajūrio kopų plynėse pradėtas XIX a. pr. Seniausias atmintinas želdinys pamaryje yra Kintų miško, Rasytės ir Nidos apylinkių kopų išlakios pušys, pradėtos sodinti apie 1820 m. Pastatyti paminkliniai žymenys pirmiesiems Rasytės ir Nidos kopų apželdintojams: Wilhelm Franz Epha (1804-1904), Gotliebas David Kuwert (1748-1827) ir jo sūnui Georgui David Kuwert (1825-1856). Nidoje paminklas pastatytas 1864 m. už 1856 m.Nidos gyventojų surinktas lėšas. Ant paminklo Nidoje yra įrašas: „Čia susitaikęs su Dievu ilsisi buvęs Nidos paštininkas Gotlieb David Kuwert/ gim. 1748, miręs 1827 liepos 21. Jo sūnus George David Kuwert nuo 1828 m. mielaukietis (Labguvos apskr.), miręs 1856 m.., pirmasis šiais medžiais pradėjo apsodinti nykią Nidos dykynę. Pastatytas G.Heim/Koeng. i. Pr./1864.

Norkaičių girininkų kapinaitės ir Dumpių grybas

Norkučiuose tankiame eglynėlyje išlikusios senosios girininkų kapinaitės, tarp jų pirmojo girininko Friedricho Augusto Riemann (1841-1891) kapavietė. Miško želdintoją mena Dumpių miško akmuo - grybas. Jis skirtas 1917-1928 m. sodinto miško ir Dumpių dvaro savininkui Carl Gustav Hilgendorff (apie 1845-1936) atminti. Grybo priekinėje dalyje buvo iškalti filosofo Johann'o Gotlibo Fichte's (1762-1814) žodžiai: „Pasodink medį, nors nežinai kas jo šešėlyje kada šoks! Susimąstyk, žmogau, – tai tavo protėviai, tavęs nepažinę, jį pasodino“. Žemiau priekinėje pusėje galima įskaityti: "Gepflanzt von C. G.Hilgendorff, 1917-28". Šoninėje pusėje, ant "koto", žemiau kepurės, įrašyta: „Kr. K.Bajorai 1934“ – t.y. Kretingos kalėjimas. Atminimo grybas ir giraitė išliko iki mūsų dienų.

Seniausi krašto vardiniai ąžuolai

Pamaryje nemažai įvairiomis progomis pasodintų medžių ir gamtos paminklų su žymesnių asmenų vardais. Stalupėnuose (dabar Nesterov) auga Trakėnų žirgyno ąžuolai sodinti 1732 m. ir 1932 m., žirgyno įsteigimo ir 200 metų paminėjimo proga. Klaipėdos karališkojo miesto laikotarpį mena 1900 m. rugpjūčio 3 d. Maž. Tauralaukyje, Dangės kairiame krante, po šimtamečiu ąžuolu atidengtas atminimo akmuo karalienei Luizei ir nuo to laiko ąžuolas - senolis vadinamas karalienės Luizės ąžuolu. Paminklinis akmuo neišliko, bet ąžuolas žaliuoja ir šiandien. Jo kamieno apimtis – 3,50 m, aukštis – 25 m, jam daugiau kaip 200 metų. Yra žinoma, kad 1807 m. Tauralaukyje dažnai iškylaudavo karališkoji pora su vaikais, čia buvo geriama arbatėlė, o 1807 m. rugpjūčio 3 d. švęsta Fridricho Wilhelmo III keturiasdešimties metų sukaktis.

Krašte yra net keli vardiniai ąžuolai Vokietijos kancleriui O. fon Bismarck‘ui. Vienas ąžuolas veši Kuršių nerijoje, Rasytės gyvenvietėje. Papėdėje yra raudono granito atminimo akmuo su įrašu: „1885 m. balandžio 1d.“. Ąžuolas pasodintas minint kanclerio septyniasdešimties metų sukaktį ir pasodintas garsaus kopų apželdintojo F.Epha. Saugumo sumetimais akmuo buvo perkeltas į Rasytės paukščių žiedavimo stoties kiemą. Antras Bismarko vardo ąžuolas, kartais netiksliai vadinamas Vilhelmo ąžuolu, dėl greta esančios 1865/73 m. iškastos protakos (Wilhelmo I kanalo). Ąžuolas - senolis žymėtas žemėlapiuose įrašu „Bismarckeiche“. Medis veši Kliošų kraštovaizdžio draustinyje, Pjaulų kaime, Priekulės seniūnija. Jo kamieno apimtis – 4,7 m, skersmuo – 1,5 m, apytikslis aukštis - 39 metrai. Vardo suteikimo proga nėra tiksliai žinoma, tačiau neabejotinai sietina su esminėmis O. fon Bismarko 1860-1880 m. vykdytomis Vokietijos ekonominio politinio gyvenimo pertvarkomis.

Smiltynėje, už smuklės kalvos, auga 100 metų senumo ąžuolas, vadinamas kaizerio Wilhelmo vardu. Jo atsiradimas ir kilmė nėra aiški. Priekulės Vingio parke yra vadinamas Priekulės arba G.Posernos ąžuolas. Drūtkamienio medžio apimtis – 4,70 m, skersmuo – 1,5 m, aukštis – 25 m. Jis yra apie 380 ir daugiau metų. Viršuje kamienas dalijasi į dvi tvirtas lajas. Pasakojama, kad per šakumą buvo permetama kartuvių virvė ir kariami prasižengę baudžiauninkai. Minėtas ir gretimų apylinkių ąžuolai yra senųjų upių slėniuose esančių ąžuolų gojelių ar pavienių medžių senolių augaviečių liekanos. Visi jie yra saugomi gamtos paminklai.

Liepos senolės

Mažojoje Lietuvoje augo daug liepų senolių. Kadaise visos brandaus amžiaus liepos buvusios pašvęstos Laimai, o jos šventė buvo birželio gale, kai žydi liepos. E.Gizevijus XIX a. vid. rašė apie Rambyno papėdėje prie Nemuno augančią Laimos liepą. Ji turėjus būti daugiau kaip 600 metų ir buvo trikamienė. Medis laikytas didžiausioj pagarboj. Ne legendinės liepos išliko iki mūsų dienų, tačiau garsas apie jas gyvuoja tautosakoje, neretai sutapatinti su mūsų dienas pasiekusiais išskirtiniais medžiais. Su Napoleonmečiu sieta Luizės liepa, augusi Piktupėnų klebonijos kiemo sode. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse greta medžio buvusi iškaba: “Königin-Luise-Linde 1807”. Kai kas net Piktupėnų maldos namus vadino Luizės bažnyčia.

Pasakojama, kad po gėdingos sutarties 1807 m. Luizė stovėjusi Piktupėnų kunigo sode po liepa ir verkusi, verkusi... Beje, po kelių dešimtmečių, 1865 m. čion atvyko Prūsijos karališkasis princas (Kronprinz) Friedrichas Wilhelmas. Apžiūrėjęs kunigo namą, savo tėvų buveinę Tilžės taikos derybų laikotarpiu, liepė jį suremontuoti, tam tikslui paskyrė 6 000 talerių. Nurodymas buvo įvykdytas 1865 m. Graži neišlikusios liepos šlovė ir pasakojamoji istorija neišblėso, šiais laikais ji perduota mūsų laikus pasiekusiai Piktupėnų senosios mokyklos liepai, kuri vadinama Napoleono - Luizės liepa. Priešingame Nemuno krante, Tilžėje, Sentainiuose (Senteinen) ant 42 m aukščio Drangowskio kalvos (Drangowskiberg) auga Napoleono liepa (Napaleonslinde). Teigiama, kad ji sodinta 1807 m. liepos 7-9 d. Tilžės sutarčiai atminti. Jos apimtis 2003 m. vasarą buvo 4,75 m, skersmuo - 1,32 m. Klaipėdoje aplink 1907 m. atidengtą paminklą „Borusia“ yra išlikęs mažalapių liepų gojelis, sodintas 1907 m.

Bardėnuose buvo „Senosios liepos kiemas“ (Der alte Lepa-Hof), nuo jos kelias šakojosi į Bitėnus ir Palumpėnus. Jos viduryje augo šimtametė liepa. Sename mediniame name gyveno Annussis (1874-1944) ir Minna Maria (1881-1948) Lepai. Kiemo vartai vedė tiesiai į Rambyną. Liepa dar augo I Pasaulinio karo išvakarėse.

H.Šojus gelbėjo Kalveliškių ąžuolą

Gamtosaugos idėjų sklaidai daug nuveikė Šilutės dvarininkas Hugo Šojus. Jis, būdamas klaipėdietis, miesto gražinimo draugijos nuostatas bandė įgyvendinti 1900 m. persikėlęs gyventi į Šilutės dvarą. Jis buvo gamtos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos (Heimatforschung Gesellschaft (įk. 1922) narys. Tvarkydamas dvaro aplinką ir želdynus H.Šojus įsitraukė į krašto pažinimo bei gamtos paminklų saugojimo veiklą. Po Pirmojo pasaulinio karo beatodairiškai niokojant aplinkinius Šilutės dvaro miškus ir pavienius medžius H.Šojus ėmėsi žygių prasižengimus sustabdyti. Medžių ir jų šakų pjovimas liovėsi. 1923 m. parduodant Šilutės dvarui priklausantį Kalveliškių (Kallwelliscken) žemės sklypą (piečiau Pagrynių, Gamtos ir Santalkos g. sankirta) prekybos sutartyje buvo pabrėžta: „<...> p. Bertulaičiui parduodama žemė, bet ne ąžuolas – gamtos paminklas <....>“. Naujo žemės savininko būta atkaklaus ir įnoringo, tai liudija H.Šojaus laiškų teismui nuorašai rankraščių rinkinyje, kuriuose naujas savininkas įrodinėjęs, kad suvaržymas, mažinantis ūkinės paskirties žemės kainą ir žalingą sąlygą prašęs pašalinti. Tai buvo vieni pirmųjų viešųjų gamtosauginių vyksmų Vakarų Lietuvoje.

Tautinės dvasios gaivinimo simbolis

Iš ankstyvosios lietuviškosios spaudos yra žinoma, kad vienas ąžuolas siejamas su Vydūnu ir vadintas Giedraitytės ąžuolu. Jį apie 1904 m. ant Nemuno kranto, kur įteka Mituva, pasodino Vydūnas kartu su Antanu Giedraičiu ir skirtas Gražvydos Giedraitytės, pavyzdinio lietuvaitės grožio ir siekiamybės, dėlei. Rambyno kalnas ir aplinkinės vietovės siejamos su Lietuvių tautinės savimonės gaivinimu ir puoselėjimu. Praėjusio amžiaus pradžioje ant Nemuno vingyje stūgsančio, legendomis apipinto, lietuvių dvasiai brangintino kalno lietuvininkai rinkdavosi įvairių iškilmių progomis. 1910 m. pažymint Žalgirio mūšio 500 m. sukaktį birželio mėn. ant Rambyno kalno įvyko pirmasis „Birutės“ draugijos surengtas Mažosios Lietuvos jaunimo suvažiavimas. Buvo pasodintas ąžuolas – Mažosios Lietuvos atbudimo simbolis. Susirinkusieji sodinuko šaknis apibarstė žemėmis iš skirtingų Lietuvos vietovių. Tačiau laikai buvo neramūs, medelis suniokotas, ir iki mūsų dienų neišliko. Yra 1930 m. M.Jankaus nuotrauka. Daugiau žinių apie šį ažuolą nėra.

„Penkis kartus kirstas, gręžtas ir pjautas, o vis tiek žaliavo“

Didelio lietuviškai susipratusios visuomenės atgarsio susilaukė jaudinanti Rūkų ąžuolo dalia. Rūkų kaimo „Santaros“ lietuvninkų draugijos „Ąžuolo“ padalinio nariai 1913 m. p. Kuršaičio žemėje pasodino ąžuoliuką kaip tautos atgimimo, vilties ir galios simbolį. Po I Pasaulinio karo jį aptvėrė medine tvora su atminimo lentelėmis žuvusiems steigėjams Jurgiui Enzelaičiui ir Francui Avižui. 1923 m. ąžuolas piktavalių įpjautas iki pusės. Tąsyk pažeidimas laiku pastebėtas, medelis sutvirtintas sugijo ir bujojo toliau. 1925 m. ąžuolas antrąkart įpjautas grėsmingai palinko, buvo suniokota apsauginė tvorelė. Bet ir šį kartą pažeidimo padariniai laiku pastabėti, sutvirtintas medelis rodė savo tvirtybę ir žaliavo.

Tačiau niokojimai nesiliovė. 1933 m. ąžuole buvo pragręžta skylė, į ją įpilta druskos rūgšties ir užkišta kaiščiu. Ąžuoliukas laiku išgelbėtas. 1934 m. ąžuolo žievė pjūklu apipjauta iki 9 cm gylio, medis vėl gelbėtas nuo pražūties, jis aptvertas apsaugine metaline tvorele. 1935 m. po Seimelio rinkimų spalio 6-7 naktį tvorelė išgriauta, viena dalis pradanginta. Spalio 20-21 d. tvorelė vėl išgriauta, o lapkričio naktį iš 3-4 d. ąžuolas nupjautas palikus tik metro aukščio kamieną. Šis vietos vokietininkų poelgis sukėlė didelį pasipiktinimą. Lapkričio 7 d. surengtas Santariečių protestas, vadovavo Pagėgių r. vadas Šneideris, reikalauta išaiškinti piktadarius.

Apie tai išsamiai rašė žurnalas „Jaunoji karta“ 1935, Nr. 45, p. 966; Nr. 46, p. 983 ir 47, p. 1007. Niokojimų nepavyko išvengti ir kitiems lietuvninkų vardiniams medžiams. 1930 m. Rambyno kalne „Aukuro“ draugija pasodino ąžuolą Vytautui Didžiajam (500-osioms mirties metinėms) ir liepą Kristijonui Donelaičiui (150-osioms mirties metinėms). Medžiai neišliko. Jų išnykimo aplinkybės nėra aiškios. Tačiau vienas tų laikų ąžuoliukas žaliuoja. 1934 m. A.Smetonai 60 m. jubiliejaus proga Tautininkų Sąjungos Palangos skyrius Birutės kalno papėdėje (rytų pusėje), išpuoštame trikampyje, gėlėmis išrašė: „Sveikiname Tautos vadą“, o viduryje pasodino Tautos vado ąžuoliuką. Jį galime pamatyti. Šiandien tai išlakiu medžiu virtęs ąžuolas. Kuršių nerijoje, Juodkrantėje, prie to paties pavadinimo daubos augo sena drūtakamienė Griekinės (Gri(e)kinn) arba Nuodėmių liepa. Prie jos rinkdavosi lietuvių jaunimas per iškylas, lankytasi per Joninių šventes ir tautines sueituves. 1939 m. kraštui atsiskyrus nuo Didžiosios Lietuvos liepa piktavalių buvo nupjauta (kai kurių šaltinių tvirtinimu nukirsta, ar net išsprogdinta). 1995 m. siekiant gaivinti atmintį apie legendinį medį Juodkrantės girininkai giliau miškelyje pasodino kitą tos pačios rūšies medį.

Naujų laikų atmintiniai želdiniai

Gražinimo ir vardinių medžių sodinimo paprotys tęsiamas iki šiandien. Atgimimo ąžuoliukas auga Klaipėdos senamiestyje, Tiltų gatvėje, ir turi savo priešistorę. Atgimimo aušros metais (1988 m.) tarp dviejų namų menininkas Vytautas Kačerauskas iš metalo atliekų statė meninę skulptūrą kaip akibrokštą miesto aplinkos tvarkymo aplaidumui. Tačiau miesto valdžia laiku susigriebusi ir keistas „medis“ išvežtas į metalo sąvartyną, o jo vietoje vasario 16 d. pasodintas medis su „V“ kamieno išsisakojimu ir bylojančiu – Pergalę (Victory). Senamiesčio kieme pasodinti dar keli atgimimo ąžuoliukai.

Lietuvių atgimimo ir tautinės dvasios sužydėjimo laikotarpiu XX a. devyniasdešimtaisiais pasodinta ir daugiau vardinių medžių tautos dvasios gaivintojams ir raštijos pradininkams. 1988 m. gegužės 9 d. paprastasis ąžuoliukas pasodintas Kintuose prie atminimo akmens Vydūnui. 1989 m. Klaipėdoje Vytauto Didžiojo (anksčiau K. Donelaičio) gimnazijos kiemelyje pasodintas Donelaičio ąžuoliukas. Tų pačių metų gegužės 22 d. dainiaus gimtinėje Lazdynėliuose (Dubovaja roščia) Bernardo Aleknavičiaus siūlymu buvo pasodinti 275 ąžuoliukai, o 1992 m. atidengtas atminimo akmuo.

Lietuvninkų ąžuolynas Agluonėnuose pasodintas 1990 m. Klaipėdoje 1997 m. spalio mėn. atidengtas paminklas „Mokyklėlė“, rudenį pasodintas ąžuoliukas pirmosios knygos lietuvių kalba autoriui Martynui Mažvydui. Ąžuoliuką pasodino ilgametis miesto vadovas Aleksandras Žalys. Vieta parinkta tinkamai – per dvidešimt metų medelis prigijo ir sulapojo. 2007 birželio 17 d. švenčiant 80 m. Mažosios Lietuvos lietuvių dainų šventės sukaktį Klaipėdoje prie vasaros estrados atidengtas paminklinis akmuo ir Mažosios Lietuvos kompozitorių ir dainių takas, abipus jo vardiniai žymenys ir medeliai.

Siekiant ruošti pamainą nykstantiems medžiams senoliams 2006-2008 m. Rambyno kalno papėdėje pasodinti 33, o Smalininkų parke prie Imsrės upelio – 108 paprastųjų ąžuoliukų gretos. Įdomu pastebėti, kad vardinių medžių puoselėjimo paprotys pratęstas ąžuolams - senoliams suteikus Hermanno Sudermanno vardą. Vietinių kraštotyrininkų teigimu iš Macikų kilusio rašytojo vardu anksčiau vadintas Pagrynių arba Šilutės ąžuolas. Jis 4 m, skersmuo – 1,5 m, aukštis– 24 m, amžius per 250-300 metų. Aprašant Šilutės krašto gamtines vertybes ir planuojant pažintinius keliautojų takus aplinkosaugininkai, pasitarę su krašto istorikais, nutarė, kad nuo 2002 m. Žalgirių miško pažintiniame take augantis ąžuolas - senolis bus vadinamas H.Zudermano (arba Žalgirių m.) ąžuolu. Taip primenant Šilutės gamtą, Žalgirių koloniją, jos gyventojus, nelengvą jų būtį bei pastangas kurti geresnį gyvenimą, vaizdavusį ilgesnę dalį gyvenimo svetur praleidusį, vokiškai kalbėjusį ir rašiusį rašytoją. Medžio kamieno apimtis apie 4,62 m, skersmuo 1,6 m, aukštis - 17,6 m, jam galėtų būti apie 250 metų.

Afrikos žibutė - Vydūnui

Prie naujų atmintinės kultūros puoselėjimo reiškinių priskirtinas ir kiek primirštas XX a. aštunto dešimtmečio Lietuvos selekcininkų pasiekimas. Neseniai Latvijos gėlininkų dėka sužinota apie gėlę - afrikos žibutę, sanpauliją, Vydūnui. Biologė Ona Griniuvienė išvedė per 40 šios rūšies sanpaulijų veislių tokiais pavadinimais: VYDŪNAS (1984), „Pasaka“, „Jūratė“, „Marių daina“, „Ežerų šalis“, „Aušros pasitikti“, „Labutis“ ir kt. Sanpaulijų atmaina „Vydūnas“ labai savita, ant jos žiedkočiai statūs, ryškiai tamsiai mėlyni (slyvų spalvos), banguotais kraštais, jie šviesesni ir rudai žaliu pakraščiu. Autoriai teigė, jog ši sanpaulija atrodė kupina slėpingumo ir paslapties. Ne veltui O.Griniuvienė ją pavadino Lietuvos filosofo, mistiko Vydūno vardu. Nieko panašaus į šią veislę anuomet nematyta.


Prie Dumpių miško grybo stovi (iš kairės): miškininkas Šmidingas su žmona, Štelmacherio dukra, kilusia iš Juodkrantės, ir Karlas Gustavas Hilgendorfas, Dumpių dvaro savininkas ir šio miškelio sodintojas, prie jo garbei pastatyto žymens apie 1934 metus.   

           
                                             Dumpių grybas šią vasarą.

                
                                         Posernos ąžuolas Priekulėje.

                                    
                            M.Jankus prie ąžuolo senolio Bitėnų apylinkėse.
                       Nuotrauka iš M.Mažvydo nacionalinės bibliotekos rinkinio.  


               
                    Vydūno vardu Lietuvos selekcininkų pavadinta sanpaulija.

 
     
  Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2009 m.