Viena iš kultūros „mohikanių“

Svetlana JAŠINSKIENĖ

Siūlome pasakojimą apie ilgametę kultūros darbuotoją Danutę Bardauskienę. Ji užsispyrusi kuria grožį, buria žmones ir niekada iš nevilties nenuleidžia rankų. Šiandien, kai visai kitos vertybės ima viršų, valdžios paramos galėtų būti žymiai daugiau. Danutė ir toliau dirba reikalingą, bet mažai finansiniu atlygiu vertinamą darbą.

Be jos daugiau kaip 20-25  metų veiklos kultūros srityje Stoniškių, Plaškių ir Pagėgių gyventojai tikriausiai būtų visai kitokie. Jos nuoširdumas būrė žmones, kuris prisimenamas ir po daugelio metų.

D.Bardauskienė - jauna, daili brunetė kažkada buvusi Lileikytė. Aktyvi mergaitė: mokykloje buvo komjaunimo sekretorė. Nuo penkiolikos metų vasaromis dirbdavo Ūsėnų pieninėje. Čia gyvavo moterų ansamblis, kuriam vadovavo Šilutės muzikos pasaulyje žinomas dainininkas ir muzikantas Tomas Balčytis. „Jaučiau didelį pasididžiavimą dainuodama T.Balčyčio vadovaujamame ansamblyje. Visą gyvenimą svajojau dainuoti“, - prisiminė D.Bardauskienė. 

Vos sulaukusi pilnametystės daili, energinga mergina krito į akį tik ką iš karinės tarnybos grįžusiam jaunuoliui. Netrukus buvo sumainyti aukso žiedai. Namus aplankė gandras. Jis jauną šeimą lankė du kartus. Vieną kartą snape atnešė dukrą, antrą kartą aplankęs paliko sūnelį.

Nežinomi gyvenimo keliai jaunai šeimai pasirodė gana painūs. Susipainiojo keliai vienoje kryžkelėje ir nuėjo jis ir ji skirtingomis kryptimis.  

Nelengva buvo. Nuo pirmosios vestuvių dienos norėjosi į tvirtą vyrišką petį atsiremti. O jo neliko. Bet liko mylimi vaikai, visuomet patarti ir padėti pasiryžusi mama.

Nepabūgo Danutė su dviem mažyliais ant rankų pradėti mokytis. Gaila, kad Amūras per anksti į širdį šovė ir teko tenkintis tik Šilutės technikos mokykla, o juk mokykloje puikiai sekėsi rusų, anglų kalbos. Danutė svajojo net rusų kalbos mokytoja tapti. Ko jau ko, bet užsispyrimo ši moteris nestokojo: Šilutės technikos mokyklą baigė su pagyrimu ir grįžo į gimtąjį Stoniškių tarybinį ūkį atlikti praktiką. Taip D.Bardauskienė tapo sekretore.

Vietos žmonės puikiai pažinojo temperamentingą Danutę. Tuometinis Stoniškių apylinkės pirmininkas Juozas Balandis pasiūlė jai padirbėti kultūros namuose. Tuo metu dėl tam tikrų aplinkybių iš Kultūros namų buvo atleista direktorė.

„Ką gi, kviečia, siūlo... vis aukštyn, o ne į pakalnę. Sprendimas aiškus – dirbsiu. Taip aš pradėjau dirbti kino salėje. Pradžia nebuvo sunki. Stoniškių žmonės visko norėjo, buvo be galo aktyvūs. Be to, buvo padarytas didžiulis įdirbis prieš mane dirbusių žmonių - Zigmo ir Stasio Ežerskių, Zigmantavičienės. Kultūrą ir bet kokią iniciatyvą visuomet palaikė ūkio direktorius, visa tuometinė valdžia. Žmonės į repeticijas važiuodavo iš visų aplinkinių kaimų. Ūkio valdžia skirdavo transportą jiems į repeticijas atvežti, o po repeticijų namo išvežioti. Reikėdavo tik pametėti mintį, tuojau visi iš visur sulėkdavo, ir žodis tapdavo kūnu.

Mūsų išgalvotiems renginiams netrūko nieko: rinkome gražiausią stoniškietę, kas savaitgalį burdavomės į įvairiausias temines vakarones, rengdavome šokių maratonus. Per rajono kultūros dienas ne vieną apdovanojimą esame gavę. Gausus būrys stoniškiečių aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime“, - į tolimus prisiminimus nustelbusi žvilgsnį pasakojo Danutė, tarsi visa tai buvo vakar.

Taip jau yra – kurį kultūros darbuotoją bepakalbintum vis pasakoja apie tai, ką sukūrė, apie tai, kaip bendraudami su žmonėmis įgavo didžiulę gyvenimo patirtį. Bet nė vienas niekuomet nesiguodžia, kad tekdavo dirbti dailininku, kroviku, diskotekų vedėju, apsauginiu, kasininku, keleto būrelių vadovu, renginių organizatoriumi ir režisieriumi, ūkvedžiu, siuvėju, modeliuotoju. Ir taip be galo be krašto.

O ką kalbėti apie tai, kad pasibaigus šokių vakarams, kurie užsitęsdavo iki pirmųjų gaidžių, tekdavo namus pasiekti. Danutei iš Stoniškių reikėjo į mamos namus Plaškiuose, kur ji tuo metu su savo mažyliais gyveno. Dabar susimąstytume apie saugumą. Tuomet kultūros darbuotojas ir buvo dalis saugumo, nes kai pešdavosi būrys jaunuolių, pačiai tekdavo lįsti į tarpą ir juos išskirti, prireikus dar vieną kitą ir niuksais pavaišinti.

„Buvo gera dirbti, kai visapusiškai palaikė valdžia. Kaip dabar pamenu, parvažiavo ūkio direktorius Jonas Ožolas ir rodė mums naująjį būsimų kultūros namų projektą. Viena moteris ir klausia: „Ar tai bus nauja ferma?“ „Gana tų fermų, žmonėms kultūros reikia“, - atšovė direktorius. Nė nepajutome, kaip išdygo nauji kultūros namai. O šiandien jie žvelgia tuščiomis langinėmis į praeinančius stoniškiečius ir laukia, kam koks jų kampas atiteks...

O tuomet, kai išaugo mūsų kultūros dvaras, tai užbujojo koncertų. Nelaukiau ir nesnaudžiau, ieškojau kontaktų su pačiais žymiausias to meto atlikėjais. Stoniškių moterys padėdavo, viena kugelį į pečių pakiš, kita – cepelinų prigamins. Po koncerto viešime su žvaigždėmis. Metai, kiti ir visos to meto žvaigždės veržte veržėsi į Stoniškius, į vaišingus ir gražius kultūros namus. Koncertų metu žmonių salės pilnos buvo“, – prisimena Danutė.

Saviveikliniai kolektyvai taip pat turėjo ką veikti. Danutė subūrė entuziazmo kupiną komandą: muzikuojantį Antaną Pužą, šokių kolektyvus ruošiančią Danutę Paškauskienę. Ji ir kolektyvus būrė vieną po kito. „Už kolektyvų aktyvią veiklą turiu stipriai padėkoti Tadui Girčiui. Jo ir Švedijos draugų dėka aprengėme visus saviveiklinius kolektyvus. Iš švediškų užuolaidų pasiuvome rūbus visiems kolektyvams ir dar ne po vienerius. Netrukus Tadas sudarė galimybę mūsų šokėjų kolektyvams išvykti į Švediją. Tai buvo didžiulis stimulas kurti ir dirbti.“

Besisukdama kultūrinio gyvenimo sūkuryje įstojo D.Bardauskienė į Kaliningrado srities Sovetsko miesto kultūros mokyklą. 1990 metais sėkmingai ją baigė ir tapo saviveiklinio teatro režisiere. 

Kas nutiko – nežinia: gal gyvenimo upė greičiau tekėti pradėjo, gal kultūros dalis transformavosi į dalį technikos, gal nustelbė politinės rietenos ar kriminalinės kronikos iškėlimas, bet tradicinės vertybės ėmė sparčiai kisti. Spėriai ėmė keistis valdžios požiūris į kultūrą: tai atsispindėjo vis mažėjančiu finansavimu. Galop, tai su visais Danutei prijaučiančiais žmonėmis pavainikio vietoje liko.

Neišvengė kultūros permainų ir Stoniškiai. Dirbti darėsi vis sunkiau. Iniciatyvių žmonių mažėjo su kiekviena diena. Kaip tik tuo metu kūrėsi Pagėgių savivaldybė. Šilutės rajono Kultūros skyrius garbingai atsisveikino su visais kultūros darbuotojais ir perdavė juos naujai susikūrusiai savivaldybei. Formavosi naujosios savivaldybės kultūros struktūra. Lietuvos Vyriausybės buvo paskirta pusė etato etninės kultūros specialistui. Kaip ilgametei kultūros darbuotojai, šios pareigos pasiūlytos D.Bardauskienei.

Nėra to darbo, kurio bijotų ši moteris. Sparčiai ėmėsi naujų pareigų. Bematant buvo suorganizuotos pirmosios Jurginės pas Jurgaitį valstybiniame Nemuno žirgyne, Sekminės žemės ūkio bendrovėje „Rambynas“ ir kitos kalendorinės šventės. „Mokėdamas nė vienas negimė. Viską galima išmokti, reikia tik noro“, - vėl ryžtingai šnekėjo Danutė. O noro Danutė turėjo viskam: „Vakarų ekspreso“ laikraštyje Danutė atrado spausdinamas ištraukas iš rengiamos knygos „Kaip tampama Albinosais“. Publikuodamas šias ištraukas knygos autorius Zigmas Stankus kreipėsi  į žmones, prašydamas finansinės paramos. D.Bardauskienę nuoširdžiai sukrėtė tos ištraukos ir jos metų vyriškio išgyvenimai. Tuomet ji ėmėsi intensyviai rinkti lėšas Stoniškiuose. Jų pavyko surinkti solidžią sumą, kurią ir nuvežė autoriui. Knyga buvo išleista. Vėliau ji tapo bestseleriu ir sulaukė pakartotino leidimo. Šis įvykis paliko gerą brydę Danutės veikliame gyvenime.  

Dirbdama Pagėgių savivaldybės Kultūros centre moteris dar svajojo apie aukštuosius mokslus, bet argi iš kultūros darbuotojo atlyginimo gali ką nors planuoti. Stažas auga, patirtis kaupiasi, o alga kaip mažėjo, taip mažėja. Tik darbų kultūros darbuotojams niekuomet nemažėja: čia vienas fondas, čia kitas, viską reikia išbandyti, parašyti projektus, organizuoti kraštiečių šventę savo gimto Plaškių kaimo žmonėms, suburti ten bendruomenę bei imtis jai pirmininkauti. Žodžiu, darbas darbą gena ir visus reikia išbandyti. Ir tie bandymai būna sėkmingi.

Literatas, publicistas, kraštotyrininkas Aleksandras Šidlauskas yra pasakęs: „Vieniems kultūra yra tiesioginis darbas, kitiems tai – savaitgalio pramoga, o tretiems – nelabai suvokiama žemė“. D.Bardauskienei kultūra tai ne nesuvokiama žemė, bet - visa žemė ir tai, kas yra ant jos.

                       
                                            Danutei - 15-ka metų.

Šilutės technikos mokykloje teko ne tik studijuoti, bet ir sportuoti. Danutė (Nr. 56) jau dviejų vaikučių mama.

                   
Antroji Kraštiečių šventė Palškiuose. D.Bardauskienė ir bažnyčią prižiūrintys Imgard Gerklytė ir Povilas Nekroševičius.

                         
 Danutė su išradingiausiu mokytoju Juozu Jurevičiumi. Jo dėka mokykloje vyko teminiai renginiai.

Joninių šventė Rambyne. 2005 metai.