Kai suserga žmonos

Audrius ŠIKŠNIUS

Miestas, lyg gausiai palaistytas augalas, šakojosi ir plėtėsi pasiglemždamas vienkiemius, vietoj kurių kilo nauji mūriukai.

Cezara visa tai juto savaip: sekmadieniais iš bažnyčios jos pusėn niekas kartu nebeidavo. Pieno, ar kiaušinių į kiemą niekas nebeužsukdavo. Vien žvilgančios mašinėlės prašvilpdavo naująja gatve pro pat langus.

Už tai savąjį vienkiemį, tą gabalėlį priemiesčio žemės, Raudžiai buvo išsaugoję. Namelis, porą dirvelių daržams ir nedidelis sodas. Tai kas, kad naujųjų mūsų pašonėje jų vienkiemis lyg šašas panosėje atrodė. Už tai savas. Jos, Cezaros, ir vyrui amžiui užteks, o paskui – sūnus tesižino. Juk baigsis kartą tie užsieniai?

Raudienė turėjo vieną itin keistą savybę: nepradėdavo ryto nesusibarusi su savuoju žmogumi.

O kai ginčo ugnis pasiekdavo virtuvės palubę, Raudienė nusišluostydavo nugalėtojos ašaras ir trankiai imdavosi kasdieninės ruošos.

Kastantas šitą žinojo, todėl rytais neskubėdavo keltis. Ir šįryt Raudys ramiai gulėjo lovoje ir klausėsi – gal jau prasideda?

Ankstyva pavasario saulė gerokai pasistiebė virš pusnuogio alyvų krūmą, tačiau virtuvėje tebebuvo tylu.

- Keista, - sėdosi Kastantas,- neišgirdau kaip į tvartą išėjo...  Nejau pramigau?

Pasiražęs ir nusižiovavęs vyras atsargiai pravėrė duris. Virtuvėje dar nieko nebūta. Krosnis šalta, net pelenų niekas nesėmęs. Ant stalo vakarykštės vakarienės likučiai.

Per šešiasdešimt metų nesu regėjęs, kad mano boba vėliau už mane atsikeltų,- patraukė pečiais kastantas. O gal?...

Vakar pavasarinis vėjas žvarbiausias, o ji, lyg jaunamartė balta bliūzele į turgų išsiruošė! Šaukė, kad žvarbu, sušalsianti!

- Ar nematai, kokia saulė? - atšovė.

Saulė tai saulė, bet vėjas tiesiai į burną, į plaučius braunasi.

O ne, šito negali būti!

Kastantas perėjo gerąjį kambarį ir atsargiai pravėrė miegamojo duris. Atvirai pasakius, jis nelabai bežinojo, kaip šis atrodo. Kažkada kambarys buvo bendras. Ir būtų bendras. Tačiau gimus sūnui, Cezara iškraustė jį į mažąjį kambarėlį už krosnies, o į miegamojo duris įsidėjo spyną ir raktą pasikabino ant kaklo.

Tamsus pasirodė tas jų miegamasis. Gal dėl to, kad pro langus į akis švietė saulė, Kastantas ne iš karto pamatė ant grindų gulinčią žmoną.

Jei aš šitaip voliočiausi, sakyčiau, girtas sapne išriedėjau, bet ko tu dabar ant grindų tavarojiesi?
 

- Mirštu aš, tėvai,- tyliu balsu sudejavo Cezara.

- Ant grindų? Lyg tai biesui skirtumas iš kur tave pasiimti?

- Norėjau pažadinti, kad karvę pamelžtum. Silpnumas užėjo, širdis sutviksėjo.

Pagalvojau: Dievulis jau šaukiasi.

- Pati kaip Dievulis,- eidamas artyn tarė vyras,- nereikėjo vakar lakstyti lyg mergiščiai. Leisk, į lovą įkelsiu.

- Ne! – Sumojavo ranka Cezara.

- Kas – ne? Tai ar gulėsi čia vienais apatiniais?

- Negulėsiu. Paimk patalynę ir paklok salione ant sofos. Gal paskui kunigą gausi pakviesti.

- O kam?

- Viešpatie, kam mirštančiajam kunigą kviečia?

- Na, na...Kiek kartų per metus tu mirti susiruoši, klebonui reikėtų atskirą mokestį imti pradėti.

Tačiau patalynę vyras vis tik tai perklojo.

- Įsikibk, o tai vėlei išvirsi. – ištiesė ranką.

- Negaliu...negaliu pajudėti: štai, prakaitas pila tik, pila...

- Tai greitąją reikia iškviesti. – Kastantas pasilenkė ir lengvai, lyg plunksnelę, paėmė žmoną ant rankų.

- Ale besverianti kaip gera kalakutė. Tai ar paskambinti? Gal koks plaučių uždegimas įsimetė?

- Tėveli, ne greitąją, o karvę reikia pamelžti. Ar tu negirdi kaip mūkia Dobilė? Kažin kiek dabar valandų?

- Greitai aštuonios. Kastantas pažvelgė į ant sienos kabantį laikrodį.

- Jėzau, eik nieko nelaukdamas. Pasiėmęs, įpilk grūdų kiaulei paėsti. Sutaisyti vis tiek nemokėsi.

- Tai ar?...Kastantas norėjo kažko paklausti, bet išvydęs besižiojančią ginčytis žmoną, numojo ranka. Jei lig šiolei nenumirei, tai tiek tu ir tesergi.-Ir išėjo, uždaręs duris.

Ilgokai užtruko Kastantui ruoša. Dobilė, nepratusi prie vyriškų rankų, nepasidavė. Trypė ir vis taikėsi įkelti koją į kibirą.

Stovėk gi tu, bestija! Dar viena nervus gadins iš pat ryto!

Kai pašėręs paršelį ir išleidęs i lauką vištas, ėjo į trobą, išvydo Cezarą. Prisiplojusi prie kambario lango ji įdėmiai sekė kiekvieną jo žingsnį.

- Įdomu, - pagalvojo Kastantas,- ar su plaučių uždegimu guldo ligoninėn? Pailsėčiau nors kokią dienelę.

- Ar pamelžei?- lyg niekur nieko Cezara gulėjo ant sofos ir ruošėsi mirčiai.

- Tai ne! Pasišnekėjau ir paprašiau, kad palauktų, kol pati ją pamelši!

- Parodyk.

- Ką?

- Parodyk, kiek pieno primelžei?

Vyras paėmė kibirą ir prinešęs atkišo žmonai.

- Ar gerai? Tiesa, katei stiklinę nupyliau.

- Gerai, tik, matyt, viso pieno neišdavė. Šitiek susivėlinus turėjo netilpti į kibirą. O katei be reikalo pylei: soti pelių nebegaudys. Jėzau, tėveli, šūdinais batais į gerąjį kambarį!

Kastantas skubiai išsinešė pieną į virtuvę.

- Mačiau vištas į lauką išleidai?

- Tai ar uždarytas per dieną laikysiu?- atšovė iš virtuvės vyras.

- Ne, bet ar pažiūrėjai kiek dėsiančių šiandien? Išmėtys kiaušinius po žolynus.

- Kaišiosiu aš pirštą vištoms į užpakalį!

- Na,- sukošęs pieną Kastantas grįžo pas žmoną,- tai ar iškviesti tau greitąją.

Šalia sofos ant staliuko stovėdavo telefonas. Jo nebebuvo.

- Motin, kur telefonas?

- Nereikia greitosios. Tu man geriau žolelių arbatos išvirk. Virtuvėje ant spintelės rasi maišelį su liepžiedžiais..

- Aš ne to tavęs klausiu. Kur telefonas?

- Kam tau jo reikia?

- Niekam, aš klausiu kur jisai dingo?

- Sugedo. Išjungiau ir ...

- Pasikišai po pagalve, kad nepaskambinčiau į greitąją? Leisk bent vaikui pranešiu.

- Ką praneši?- nusigando Cezara.

- Kam?

- Vaikui, sakei, reikia pranešti. Ar į Švediją skambinsi?

- Marčiai paskambinsiu. Tas pats biesas, kad tik vaistų atvežtų. Ale, tu iš tikrųjų visa šlapia nuo prakaito. Matavaisi temperatūrą?

- Termometrą palikau miegamajame. Neįžiūrėjau, kiek rodo.

Pasiėmęs termometrą Kastantas užsidėjo akinius ir priėjo prie lango. Gyvsidabrio stulpelis buvo pakilęs į pačią viršūnę.

- Perkūnėli!- šūktelėjo išsigandęs.- Čia tikrai nebe gripas, o plaučiai bus užsidegę!
Motin, trauk telefoną – aš skambinu greitąją!

- Jėzau, kad pristojo su ta savo greitąja! Tau, kad tik mane iš namų išgabenus.

- Ar tu žinai, kiek jisai rodo?- kastantas prikišo termometrą žmonai prie nosies.

- Keturiasdešimt! Nesuprantu ko tu baidaisi?

- O jei mane išsiveš?

- Kur?

- Į ligoninę. Nori, kad namus vienus palikčiau?

- O aš? Juk manęs kartu neguldys.

- Tu...Tau, kad tik manimi atsikračius...Patrauk termometrą ir eik pusryčių valgyti. Ir liepžiedžių užplikyk, kad pritrauktų. Tiesa, duris palik praviras: noriu viską matyti.

Palikęs praviras duris Kastantas užkaitė vandenį, užplikė arbatą ir dairėsi ką čia užkandus?

- Tėveli!- pasigirdo Cezaros šaukimas

- Nešu jau, nešu!

- Atsidaryk šaldytuvą,- kai liepžiedžių arbata atsirado šalia lovos, - tarė žmona,- dvylika kiaušinių esu ten padėjusi. Visų nesuvalgyk; du pasiimk, o dešimtį palik kunigėliui, jei kartais reikėtų.

Virtuvėje šio bei to susiradęs, Kastantas neskubėdamas pusryčiavo. Už nugaros, gerajame kambaryje  girdėjosi kaip žmona siurbčioja karštą arbatą. Paskui viskas nutilo, vien saulės pažadinta musė atkakliai daužėsi į virtuvės langą.

- Keista,- pagalvojo Kastantas,- kaip čia iš manęs nieko neprireikia?

Atsistojęs žvilgtelėjo pro tarpdurį. Cezara gulėjo aukštielninka, burna praverta, rankos sunertos ant krūtinės – visai kaip numirusi. Net nusigando Raudys. Priėjęs artyn pasilenkė prie išbalusio veido. Kvėpuoja. Kur nekvėpuos. Jei numirtų, kas šūdinus batus nusimauti belieptų, ar pasakytų, kiek kiaušinių suvalgyti.

Po pagalve visai šalia rankos, kuria buvo atsirėmęs į sofą, Kastantas išvydo kažką raudonuojant. Valandėlę žiūrėjo. Cezara miegojo. Ir taip saldžiai, kad net sučepsėjo per sapną.

Pačiais pirštų galiukais Kastantas suėmė laidą ir nežymiai patraukė. Senoji nieko nejuto. Įsidrąsinęs Raudys kilstelėjo pagalvės kraštą ir patraukė stipriau. Dabar jau pusė telefono aparato suraudonavo galvūgalyje.

- Pavalgęs rankas nusišluostyk į tamsųjį rankšluostį, baltąjį pasilik veidui, – per miegus sumurmėjo Cezara.

Kastantas krūptelėjo ir paskutinį kartą stipriai patraukė. Telefonas išsprūdo. Vyras vos spėjo nutverti.

- Tu, matyt, mane ir karste mokysi,- lengviau atsiduso.

Įjungęs telefoną Kastantas pakėlė ragelį ir pasiklausė. Veikia! Atsargiai vyniodamas laidą įsinešė į virtuvę, privėrė duris ir surinko numerį.

- Alio, greitoji? Mano boba susirgo. Kaip sakote? Na, žmona, bet vis tiek serga. Kas jai yra? Nežinau, aš juk ne daktaras, bet, rodos, kad miršta. Temperatūros? Daugiau negu reikia! Į termometrą nebetelpa! Klausyk, tamsta, tu čia perdaug nekamantinėk, nes mano boba, po biesais, žmona, jau akių nebeatmerkia! Adresas? Alyvų gatvės penkioliktas numeris. Taip, taip, visai šalia gatvės. Kaip sakai? A, tai gerai, aš kieme jūsų palauksiu.

- Gyvas vargas,kai suserga bobos, -sėsdamasis kieme ant suoliuko tarė Raudys,- kad tik liepžiedžiai temperatūros per daug nenumuštų.

                       
                                                                                                                    S.B. nuotraukos