|
|
Leidinys pamario krašto kultūrai | |
2010 sausio 19d. Nr. 1 (97) |
|
Pradžia | Komentarai | Kultūros ženklai | Kūryba | Šilainė | Kontaktai |
|
||
---|---|---|
Skomantų legenda |
||
Birutė Gaigalienė
Skomantų legenda" tiems, kam šventa mūsų krašto praeitis, kas tiki ja ir lenkia galvą mūsų protėviams, ant kurių pelenų mes užaugome.
*** Jūs taip arti, O būta taip seniai ...
-----
Sargyba dieną naktį Ant kuorų, ant aukštų. Sudegusios pilies Šilti dar pelenai, Nulaužtos ietys Laša dar krauju...
Slaptais takais, Per kulgrindas ir pelkes, Grįžtu į mūsų Lietuvą, Ką išgirdau papasakot. Senieji Skomantai, Legendoj prisikelkit, Apgynę žemę šią Širdim ir vaiko ašara.
*** Šiltas buvo vakaras. Virš Trakų pilies Ir virš Galvės ežero Didelė žvaigždė. Kraupi, uodeguota Spindi vandeny, Ir visus sekioja Nuojauta sunki.
Ir kunigaikštienė Dūsauja tyliai: - Nuo skaudžios nelaimės Saugokit, dievai! Ta žvaigždė kaip kraujas, Per visas naktis. Gal išnyks, pradings ji, Kai Kęstutis grįš...
Žiburėliai gęsta Languose pilies, Keičiasi sargyba Vidury nakties. Aukštus bokštus gaubia Ežero migla, Ir po kiemą vaikšto Priešaušrio tyla.
*** Girdisi iš tolo Suprunkščia arkliai, Suskamba trimitas Ir linksmi balsai.
Kunigaikštis grįžo, Kelkite vartus! Laukia nesulaukia Židinys jaukus.
Linksmas glaudžia žmoną, Ji tyli, liūdna. - Tėviškė kaip mano, Kaip Žemaitija?
- Nusiaubė kryžeiviai Kaimus ir pilis, Žmonės išžudyti, Net vaikai maži.
Tegul girių dvasios Juos klaidins nakčia, Ilgakasės laumės Panardins raiste ...
Skomantai dar laikos Veiviržos slėny, Našlė Giniotienė Ten su sūnumi.
*** Statė ją bajoras, Skomantas vardu. Žemaitijos žemėj Jai nėra lygių.
Geležim tvirtovės Vartai apkalti, Debesys virš kuorų Lyg sparnai balti...
Degė saulės šventei Laužus lig aušros Ir paparčio žiedo Eidavo ieškot.
Nedavė ramybės Kryžeivių pulkai, Kartą be valdovo Liko Skomantai.
Sunkų kalaviją Perėmė sūnus, Giniočiu vadino, Jaunas, neramus.
Priešas greit nužudė Jį iš pasalų, Dabar pilį valdo Našlė su Budriu.
Karo mokslo moko Senasis Budrys, Kol užaugs valdovas, Bus saugi pilis.
-------
*** Skomantai vilioja Mugėm papily, Žalvario, sidabro Dirbiniais garsi.
Čia parduoda, maino Žirgus ir strėles, Gintaro karoliais Puošia mergeles.
*** Su dukra kaimynas Bajoras Vedrys Ne tik linksmą mugę, Pilį aplankys.
Našlę Giniotienę Iš širdies paguos, Vedrys čia nuo seno Kaip savuos namuos.
Jo dukrelė Skaistė Auga be mamos, Švelni tėvo meilė Ją gal pavaduos.
Po senelio Budrio Tėvišku sparnu Auga jaunas vadas, - Alpas Skomantų.
*** Prisėlino naktį Kryžeivių būriai. Pavojaus trimitai, Ant kuorų laužai.
- Išardyti tiltą, Akmenim vartus Iš vidaus užversti! Moterys, ir jūs
Žinot savo darbą, Kuo kariams padėt. Te Dievai mus veda Priešą nugalėt!
*** Neatlaikė sienos, Vartai išversti, Tik maža saujelė Ginasi pily.
Šarvai geležiniai, Žodžiai svetimi, - Žuvo paskutinis Didvyris ugny.
Per miškus ir klonius Liepsnų atšvaitai. Žemaitijos žeme, Dega Skomantai!
*** Per lavonus, kraują, Alpą nešdama, Skuba sena auklė, Bėga tekina.
Čia vingiuoja takas Pro senus vartus, Girioj pasislėpus, Alpas gal nežus.
Lyg dvasia piktoji Siaurame take, Jau kryžeivis Alpą Laiko glėbyje.
- Šalin, prakeiktasis, Kardu nemojuok, Skomantų valdovo Sunų atiduok!
Švystelėjo plienas Rytmečio gaisruos, Nuometas nuslinko Nuo žilos galvos ...
*** Prūsija. Marienburgo pilis. Žvengia žirgai, Pasiruošę startui. Vakare puotai Rūmai nušvis. Riterių linksmas Pulkas prie vartų.
Ant juodo žirgo Magistro raitelis, Kaip visada, Turėtų nugalėti. Eiklaus gražuolio Karčiai sklaidosi, Su vėtra Pasiruošęs lėkti.
Tik štai, Prieš paskutinę kliūtį Paslydo žirgas, Raitelį prispaudė. Pievoje liko Kraujo balutė ... Rungtynių pabaigos Trimitai gaudė.
Į pilį prieš daug metų Kryžeivių atgabentas, Užaugo čia Ir kalbą savąją užmiršo. Pakrikštytas Ir duotas vardas šventas, Prisimena dar praeitį, Lyg miglą tirštą ...
Plačius laukus, Girias nuo aukšto kuoro, Švelnias rankas ... Kokiu vardu jį šaukė? Pasilenkia veidai Prie menko guolio:
- Žaltinį kvieskime, Nėra ko laukti?!
- - Balta barzda, Jaunatviškas spindėjimas akių. Sutvarstė žaizdą, - Kas esi? -paklausė. -Aš Alpas ... Kokia prasmė šių žodžių svetimų, Kodėl prie šitų rankų Taip noriu prisiglausti?...
*** Prajodinėdamas magistro žirgą, Balta barzda senelį Sutiko jis, tą patį, Kuris tada jį mirštantį išgydė. Pasveikino jį vokiškai, Jis vokiškai atsakė: - Tau svarbią žinią Turiu pasakyti.
Pririški žirgą, Sek paskui per pelkę. - Čia nėra tako. - Jo mums ir nereikia! Kiaurymės žalios Pelkių dujom dvelkia ... - Drąsiau į priekį, Mano mielas vaike!
Štai ir salelė, Krūmuose pirkutė, Prasta, mažytė, Bet miela pastogė. Per pelkes nepraeis, Galiu ramus čia būti. Gyvatės ir žalčiai, Retai matau tik žmogų.
Žaltiniu jau seniai Visi mane vadina. Žolelėm, miško uoga, Jei ne vėlu, išgydau. Tau, Alpai, mano vaistai Sveikatą sugrąžino. O aš, ko taip ieškojau, Štai, prieš save išvydau.
- Kodėl, seneli, Alpu Mane jūs pavadinot? Aš Adolfas,
Pily mane taip šaukia. Tik nežinau, kas aš, Kuriam krašte gimtinė, Manęs seniai gal niekas Namie jau nebelaukia...
- Lietuvis tu! O Alpu tenai tave vadino, - Jaunasis Skomantų pilies Valdovas! Tave pagrobę, Po tų baisių žudynių, Čia atgabeno, Ruošdami į kovą.
- Skomantuose, menu, Aš vienas, be pagalbos. Ugnis dar plaikstės Rytmetį ankstyvą - Matau, senoji auklė Dar bando kelti galvą. - Ieškoki Alpo! Pagrobė ji... gyvas...
- Užmiršai kalbą, tėviškę, Net vardą. Po kelių metų Kartu su kryžiuočiais, Prieš savo Lietuvą Pakeltum kardą, Mirtin, vergijon Brolius atiduotum.
Dabar ištikimai tarnauk, Neišsiduoki! Tavasis tikslas - Lietuvon sugrįžti! Lankyk mane, Lietuviškai išmoksi, Ateis greit laikas Paukščiui laisvėn skristi.
*** Už ugnį ir kraują, Už kūdikių ašaras Argi niekada Neatkeršyta bus? Kęstutis susiruošė Anksti pavasarį Žygiuoti su savo pulkais Į prūsus.
Kryžeiviai nesnaudė, Apsupo juos tyliai Ir sekė ilgai, Kol užpuolė staiga. Ne girią kapojo Aštriais kalavijais, Ginanti laisvę Lietuvio ranka.
Lyg geliančios bitės Apniko Kęstutį, Neprasiskverbti Prie vado kariams. Rodos, tikrai Negalėjo to būti, - Pakliuvo valdovas Piktiems kraugeriams.
Pranešė Alpui, Didysis magistras, - Belaisviui Kęstučiui Reikės patarnaut. Širdis suvirpėjo, - Atiduotų viską, Kad tik jis galėtų Laisvę vėl atgaut.
*** Storo mūro sienoj Grotomis apkaltas Vienas siauras langas, - Čia tu kalinys! Matai kažkur plaukiant Debesėlį baltą, Stiprus priešo gniaužtai, Malburgo pilis.
Lietuvą apgins kas? Vadovaus kas kovai, Jeigu puls kryžeiviai? Kaip iš čia pabėgt, Jei budri sargyba Dieną, naktį stovi, Tarsi piktos akys Baimės didelės.
Kad tik neužpultų, Kad neišvaduotų, Kad tik nesugrįžčiau Vėl kovot prieš juos! Meldžiasi bažnyčios, Ūžia linksmos puotos. Lietuva be vado, Kaip ir jų naguos.
Neramus Kęstutis, Per naktis nemiega. Kaip Trakai, šeima kaip, Kaip ten Lietuva? Nušarmojo plaukus, Tarsi baltas sniegas Rūpestis juodžiausias, Žemė svetima.
Senas kilimėlis Dengia vieną sieną. Neseniai, atrodo, Lango būta čia. Liko kalavijas, - Ardo kietas plienas, Nors po vieną plytą Išima nakčia.
Pagarbiai, su meile Alpas patarnauja. Abu kuria planą Bėgti iš pilies. Pas Žaltinį pelkėn Dažnai nukeliauja, Jie Kęstučiui grįžti Lietuvon padės.
Taip kiekvieną naktį Kantriai ardo sieną, Paryčiu sukrauna Vėl atgal plytas. Jau išskrido paukščiai, Pilkos rudens dienos, Ilgos, šaltos naktys Priešo pilyje.
Paskutinę plytą Vieną nakt išlupo! Drėgnas vėjo gūsis, Mirksinti žvaigždė ... Ten, žemai, prie bokšto Tamsi, šalta upė Ir dar daug ko reikia, Kad iš čia pabėgt.
Gabalėliais virvę Alpas atgabeno Ir išvesti žirgus Alpas sugebės. Pro vartus išjoti Nesužlugs gal planas, Jei Žaltinio žmonės Pilyje padės.
Pagrobti kadaise Iš pilių, sodybų, Priešams kad užaugtų Nuolankiais vergais. Viltis neužgęsta, Kaip žvaigždelė žiba, Vedasi už rankos Į namus sapnai ...
Kerštas lyg žarijos Širdyje rusena. Jie padės Kęstučiui, Nieks nesužinos. ... Lyg netyčia rado Sargai vyno seno. Jiems jau neberūpi Pro vartus kas jos ...
Suūkia pelėda, - Ženklas paskutinis! Virve nusileidžia Jis tamsos glėbin. Du žirgai prie bokšto. Kelias į tėvynę Per nuleistą tiltą Rudenio naktin.
Netoli nujojo, Lyg aušra nušvito. Apgręžė jie žirgus Miško pakrašty. Tai pavojaus ženklas, - Keliai uždaryti! Marienburgo bokštuos Laužai uždegti.
- Pagrobė šėtonas! Meldėsi ir keikės, Kol sudaro sienoj Išimtas plytas ... - Mums tik pas Žaltinį Per gyvačių pelkę. Kol galėsim joti, Niekas nesuras.
*** Su žalčiais Senelio pirkioj paviešėję, Per girias, klampynes Grįžo Lietuvon. Žemaitijos žemėj Pailsėt reikėjo Ir pasidalinti Jos skaudžiom bėdom.
Trakuose pilėnai Akis pražiūrėjo, Kada grįš Kęstutis, Pailsės namuos. Šaltos Galvės bangos Blaškosi nuo vėjo, Laižo bokšto sieną. Vėlyvas ruduo.
*** Žiburiai jau švietė Vakarą šalnotą Ir didžiojoj menėj Židinys užkurtas. Tiltas sudundėjo Po žirgų kanopom, Ką tai pasitinka, Kaip brangiausią turtą.
Ar ne kunigaikštis? Jos nušvinta veidas. Tai jo balsas mielas, Tai Kęstučio žingsniai. Ir, siaurais laipteliais Kieman nusileidus, Į jo stiprų glėbį Tartum paukštė krinta.
Kaip gerai namuose! Sūnus apkabina, - Vytautas stiprus jau, Kalaviją valdo. - Grįžau ne ilsėtis, - Saugoti Tėvynę, Amžiais kad skambėtų Šitos žemės vardas.
Daug sūnų užaugo, Štai, miela, dar vienas. Vergijoj išaugęs, Man pabėgt padėjęs. Skomantų anūkas, Tėvu mane šaukia. Lig mirties juo būti Alpui pažadėjau.
Ašaras nubraukus, Priglaudė našlaitį. Alpui pasirodė, - Tėviškėn sugrįžo. Marienburgo rūkas Sieloj išsisklaidė, Riterių apsiaustuos Baugus, juodi kryžiai ...
*** Vėjuotą vakarą Prie židinio susėdus, Apie linksmas medžiokles Besiklausant, Įėjo tarnas, sako: - Netikėsit! Kažkoks karalius Ten Kęstučio klausia.
Žalčių, gyvačių Jis esąs karalius. Už vartų žilas Ir pavargęs stovi. Pašoko Alpas: -Jau žinau nematęs. Eime Žaltinio pasitikt, Valdove!
Visa šeima Prie vartų susirinko. Trimitas Sunkūs vartai atsivėrė. Balta barzda, Pavargęs ir sulinkęs, Lazda pasiramsčiuodamas, Kieman įėjo.
Kęstutis jam nusilenkė Kaip tėvui, Prie šilto židinio, Šalia pasisodino. - Kaip tokį kelią Darganoj atėjai? Gal Malburgas Vėl Lietuvai grasina?
Midum Ir šiluma namų atsigaivinęs, Apie kryžeivių ordino planus Ilgai kalbėjo. - Nors skaudžios, Bet tai žinios paskutinės. Galvoja jie, Kad mes jau pralaimėjom.
Kaip nesidžiaugti, Jei pilių griuvėsiai Žemaitijon Jau nepastos jiems kelio. Jei atstatyti jų nesugebėsim, Užgrobs Kaip Prūsiją, Ir Lietuvos žemelę.
*** Kad Veiviržos slėny, Ant aukšto, žalio kranto, Nauji ir stiprus Skomantai išaugtų, Davė karių Kęstutis, Jaunų širdžių ir rankų, Žaltinį, - patarėją Ir seną, brangų draugą.
Tylu, nyku ant kalno, Apaugęs medžiais, krūmais, Žole užaugę pelenai, Sulužę ietys. Papūtus vėjui Lyg pakvimpa dūmais ... Užtenka, Alpai, Praeities gailėtis!
*** Sujudo Skomantų Seni kaimynai. Kol rogių kelias, Rąstus pargabeno. Po darbo vakare Dainuodavo vaikinai, Ligi aušros Laužai kūrenosi.
Greit Skomantai Iš pelenų pakilo. Pro vartus vėl Žirgų kanopos dunda. Saulėteky šventa giria Nutyla, Senolių šviesios Vėlės atsibunda.
Ir šnabžda jaunajam valdovui: - Čia ir tavo Sapnai sugrįždavo Lopšinės žodžiais. Gija upelio Sidabru vingiavo Ir nuo aukščiausio kuoro Slėnių grožis....
*** Kepa ir verda, Daro midų, alų. Žemaitijon Kviesliai išsiuntinėti. Per visą kiemą Svečiams ruošia stalą. Skomantuose darbų, - Dievai, padėkit!
Pilyje šiandien Linksmos įkurtuvės. Naujus vartus Vainikais apipynė. Raiti, važiuoti, Čia seniai nebuvę, - Svečius sutinka Alpas ir Žaltinis.
O dovanų! Žirgai, drobių rietimai Ir daug dar visko, Pradžiai ko reikėjo. Dėkoja Alpas, Net graudumas ima, Kad jo visi Čia laukė ir mylėjo.
Kęstutis su sūnum, - Su Vytautu, atjojo. Senelį Budrį, Alpą jie pagyrė, Kad greit pilis Gynybon stoja Ir kalaviją valdančių Daug vyrų.
O už stalų Skambėjo juokas, dainos, Skudučiai, kanklės, Pritarė birbynės, Bajoro Vedrio Dailią dukrą Skaistę Alpas ratelyje Linksmai šokdino.
Kartu prie upės Tyliai pasėdėjo. Abu žinojo, Kad sunku bus skirtis. Prisiminė vaikystę, Tuos, kuriuos mylėjo Ir laimės lūkesčiu Virpėjo širdys.
Pavargo jau svečiai, O taurės netuštėja. Kęstutis su Budriu Senus laikus prisimena Skaistė su Alpu grįžta Už rankų susiėmę, Abiem drauge čia būti Jau nulemta likimo.
Kęstutis šypsosi: - Reikėtų šeimininkės. Kas išlydėtų Ir sugrįžtant lauktų. Atrodo, Alpai, Tu jau išsirinkęs, Maciau, kaip glostei Auksinius jos plaukus.
Atšokim vestuves, Piršliu pabusiu. Tave laimingą Bus smagiau palikti. Teks Skomantams Dar pikto vėjo gūsių, Sunkių dienų Ir pergalių sutikti....
- - -
*** Mokėjo senasis Budrys Apie sunkias kovas papasakot, Apie senuosius Skomantus, Kryžeivių išžudytus. Klausydavo jo moterys Ligi išauštant rytui, Savųjų laukdamos sugrįžtant.
*** Neužbaigė savo pasakojimo Vieną vakarą senolis, Nusviro žila galva Ant martelės Skaistės rankų. Sugrįžo senasis Žaltinis namolio, Kur protėviai ant dausų kalno renkasi Ir Praamžiui saulės giesmę gieda. Laimina savuosius iš toliausių tolių, Lietuvos garbingą praeitį mena Ant vėlių suolelių susėdę ....
Su didžia garbe Čia pat raguvoje Pilėnai jo kūną sudegino. Surinko kaulus, Moliniame puode Užkasė žemėn. Toj vietoj supylė Pilkapį aukštą, Prisiekė ginti Protėvių žemę, Mirti už laisvę ...
*** Skomantų pilies Seniai nėra, Išnyko ir kitos Pilys ir pilaitės. Meilė Tėvynei Išliko gyva Ir amžinas troškimas Laisvės.
********
Vakarinėje Žemaitijos dalyje, garsėjo Skomantų pilis, statyta XIV a. pradžioje. Ji stovėjo plačiame Veiviržos upės slėny, ant dešinio kranto su stačiais šlaitais. Nei bajorui Skomantui, nei jo sūnui Giniočiui, valdant kryžiuočiams, nepavyko pilies sugriauti. Iš pasalų nužudžius Giniotį, kol užaugs jo Sūnus Alpas, visus karinius reikalus tvarkė šimtininkas Budrys, senas, bet dar stiprus ir patyręs karys.
Jau nuo XII a. kryžiuočiai pradėjo pulti lietuvius, kurie laikėsi savo senojo pagonių tikėjimo. 1351 m. naktimis danguje švytėdavo didele uodega raudona žvaigždė - kometa. Su baime stebėjo žmonės tą žvaigždę, nujausdami artėjančias nelaimes... Tų metų vėlyvą rudenį kryžiuočiai užpuolė Skomantų pilį. Prieš didelę priešų kariuomenę pilies gynėjai neatsilaikė. Visi buvo išžudyti, mažasis Alpas pagrobtas, pilis sudeginta.
Stipriausia kryžiuočių tvirtovė Prūsijoje buvo Marienburgo (Malburgo) pilis. Negalėdamas Lietuvos nugalėti, didysis magistras ėmė į nelaisvę kilmingų lietuvių vaikus - beniukus. Juos čia užauginę, galvojo siųsti į Lietuvą.
Alpą Marienburge pakrikštijo, leido jam prižiūrėti magistro žirgus. Vienų lenktynių metu jis buvo sunkiai sužeistas. Alpo auklėtojas pakvietė žolelėmis gydanti gyvačių pelkėje gyvenantį senelį Žaltinį. Taip senasis Budrys, dabar besivadinantis Žaltiniu, surado Alpą. Po tų žudynių Skomantuose, vienintelis išlikęs gyvas, daug metų keliavo po Prūsiją, ieškodamas jaunojo valdovo.
1361 m. kovo 20 d. didysis Lietuvos kunigaikštis Kęstutis pakliuvo į kryžiuočių nelaisvę. Jį nugabeno į Marienburgą. Kęstučiui patarnauti atsiuntė Alpą. Žaltiniui ir kitiems esantiems nelaisvėje lietuviams padedant, Kęstutis su Alpu iš pilies pabėgo.
Kryžiuočiai vėl ruošėsi dideliam žygiui, šį kartą tikrai tikėdami užkariauti Lietuvą. Budrys - Žaltinis pėsčias atkeliavo į Trakus pranešti šią žinią Kęstučiui. Reikėjo skubiai atstatyti sugriautas pilis. Budrys su Alpu, Kęstučiui davus šimtinę karių, grįžo į seniai sudegintus Skomantus. Padedant seniesiems kaimynams, pilis greit buvo atstatyta.
Ir vėl kryžiuočių kelyje į Žemaitiją stovėjo tvirta Skomantų pilis, kuriai dabar vadovavo jaunasis Alpas.
Nebėra Skomantų pilies, tik aukštas Veiviržos krantas saugo protėvių pelenus ...
Naudotasi Petro Tarasenkos istorine-legendine medžiaga. |
||
|
Atgal... |
"Šilainės sodas" © 2010 m.