Ištakos

Gražias ištakas turi Šilutės muziejus. Jis prasidėjo nuo turtingo ir išsilavinusio žmogaus plataus požiūrio į supančią aplinką. Šilutės dvarininkas Hugo Šojus (Hugo Scheu – balandžio 1 dieną jam sukanka 165 metai) savo laisvalaikį skyrė aplinkos pažinimui. Jis suprato grožį ir mokėjo pastebėti esminius dalykus. Dvarininkas gerėjosi meno kūriniais, suprato literatūrą. Patikusius kūrinius įsigydavo. Norėdamas sužinoti dar daugiau, rinko apylinkėse augančius augalus ir profesionaliai juos rūšiavo, herbariumus. Taip dvare kaupėsi įvairūs rinkiniai.  

Tuo pat metu jis džiaugėsi ir paprastų žmonių grožio suvokimu. Nors pastarieji nebuvo ragavę jokių specialių mokslų, tačiau dauguma savo gyvenimą ir buitį stengėsi daryti gražų, patrauklų ir jaukų. Tai atsispindėjo ir to metų valstiečių aprangoje, buityje. H.Šojus palaipsniui ėmė rinkti ir kaupti ir šiuos daiktus. Net atskiras patalpas savo dvare tam skyrė. O savo rinkiniu ne tik pats gerėjosi, tačiau ir kitiems rodė. Tą liudija įvairūs atsiminimai, paties dvarininko užrašai ir komentarai prie surinktų daiktų.

Kažin kaip būtų susiklostę reikalai, jei nebūtų viso tuo metu nusistovėjusio gyvenimo nebūtų sugriovęs karas. H.Šojaus palikuonys pasitraukė iš Šilutės. Stebuklingu būdu dauguma dvarininko rinktų eksponatų per karą liko, nors dvare ir buvo apsistoję kareiviai. Šiandien šis plataus akiračio dvarininko turtas – Šilutės muziejaus rinkinio pagrindas. Asmeninis susidomėjimas ir aistra, tapo kultūriniu reiškiniu.

Šiandien vienas iš siūlomų „Šilainės sodo“ pasakojimų yra apie šių dienų kolekcininką Saulių Stankevičių. Jo aistra ir pomėgis - senieji Šilutės ir Rusnė bei buvusio Prūsijos krašto atvirukai. Gal H.Šojaus laikais ir reikėjo mažiau išlaidų šiam pomėgiui, tačiau šiandien tai gan brangus laisvalaikio leidimo būdas. Jam gali ryžtis tik nemažas pajamas turintys žmonės. Džiugu, kad šiandieninis kolekcininkas, kaip savo laiku ir H.Šojus, ne užsisklendę laiko, o visiems pageidaujantiems rodo savo rinkinį.

Yra ir daugiau Šilutėje nemažas kolekcijas turinčių žmonių. Apie vieną – Henriką Bundorfą 2008 metų kovo mėnesį taip pat buvo rašyta „Šilainės sode“. Jis begalę dalykų renka jau ne vienerius metus. Nors jis neturi dvaro, kaip mūsų aprašytasis dvarininkas, tačiau savo rinkiniams taip pat yra paskyręs atskirą kambarį. O juose, kurių yra net kelios dešimtys, galima išvysti, kaip keitėsi įvairūs mūsų apyvokos dalykai. Pavyzdžiui, rašymo priemonės bei visa, kas su tuo susiję. Nors, atrodytų, tai smulkmenos, tačiau per daugybę metų surinkti daiktai – yra istorijos liudytojai. Be to, galima tik stebėtis gamintojų išmone, gamintojų išradingu.

Šiandien minėtos kolekcijos yra aprašytų asmenų nuosavybė. Tačiau niekas negali pasakyti, kaip viskas gali susiklostyti ateityje – gal tai taip pat bus ištakos Šilutę garsinančių dalykų ištakos.