Šilainės sodas

	Bendras Šilutės laikraščio "Šilokarčema" ir Šilutės kraštotyros draugijos projektas Projektą remia:
Leidinys pamario krašto kultūrai
2010 balandžio 14d. Nr. 6 (102)

„Aš suprantu, kad Švėkšna buvo maža Lietuvos dalis;
bet tai davė man daug“
iš Esther Herschman-Rechtshafner
(Izraelis) rankraščio „Švėksna: Mano miestas“

Šilutės rajono žydų bendruomenės žūtis Antrojo pasaulinio karo metais

Prof. Aleksandras Vitkus,
Chaimas Bargmanas - gidas-istorikas

ĮVADAS

2008 m. vasario 5 d. Šilutės rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. T1-377 „Šilutės kultūros paveldo išsaugojimo ir pritaikymo turizmo strategija 2008-2014 m.“ Jame akcentuojama, kad Šilutės rajone susikerta dvi skirtingos istorinės kultūros: Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos. Egzistavusį istorinį multikultūriškumą šiandien galima pamatyti Švėkšnos miestelio istorinėje dalyje, kur šalia stovi ir žydų sinagoga, ir evangelikų liuteronų bažnyčia, ir neogotinė katalikų bažnyčia.

Šilutės rajone priskaičiuojami 312 kultūros paveldo objektai, tačiau dalis šių objektų, patenkančių į turistinius maršrutus, nėra sutvarkyti ir pritaikyti turistų lankymui. Dar blogiau, kai apie juos neturima pakankamai žinių. Tai ypač liečia rajone esančius holokausto paminklus. Mūsų tikslas – prisidėti prie šių paminklų istorijos aprašymo, kad jie būtų žinomi ekskursijų vadovams, nes šiandien ne kiekvienas gidas galėtų apie juos papasakoti.

Šilutės krašto istorija yra neatskiriama Lietuvos valstybės istorijos dalis. Jos istorija ėjo per Prūsijos kunigaikštystę bei karalystę, Klaipėdos kraštą bei Vokietijos aneksiją. Po Pirmojo pasaulinio karo (1923 01 19 d.) Šilutė buvo prijungta prie Lietuvos. 1939-1945 m. Šilutė (vok. Heydekrug) buvo Trečiojo reicho Gumbinės (dab. Gusevas, Kaliningrado sritis) apygardos Šilutės apskrities centru. 1941 m. Šilutei suteiktos miesto teisės. 1947 m. balandį apskrityje buvo 18 valsčių (prijungti Švėkšnos, Vainuto, Žemaičių Naumiesčio, valsčiai iš Tauragės apskrities). Po Antrojo Pasaulinio karo Šilutė tapo Lietuvos respublikos apskrities centru (dabar Šilutės rajono centras).

Holokaustas Šilutės rajone
(Tauragės apskrities valsčiuose)

Antrasis pasaulinis karas iš esmės pakeitė Šilutės rajono teritorijos gyventojų sudėtį. Tai ypač liečia žydų tautybės asmenis. Šiandien Šilutės rajone žydų nėra, sinagogos stovi tuščios, o rajone galime priskaičiuoti net 4 holokausto paminklus.

Klaipėdos krašto (tame tarpe ir Šilutės) žydus galima sąlyginai suskirstyti į dvi etnines grupes: Vokietijos žydus – „jekius“ ir iš Lietuvos atvykusius – „litvakus“.

Dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui (1939-1940), daugelis žydų paliko Šilutę. Traukdamiesi dėl nacių vykdomos antisemitinės politikos, „litvakai“ apsigyveno pas gimines ar pažįstamus Lietuvos pasienio miesteliuose – Švėkšnoje, Žemaičių Naumiestyje, Kretingoje, Jurbarke, Tauragėje, o „jekiai“ bevelijo kurtis Kaune ir kituose didžiuosiuose miestuose. Lietuva okupavus naciams, prasidėjo visų žydų naikinimo vajus.

Tauragės apskrityje Šilutės valsčiuje (pagal prieškario administracinį padalijimą) mes aplankėme tuos holokausto paminklus ir žudynių vietas, atsiradusias po Antrojo pasaulinio karo, kad įvertintume jų prieinamumą žmonėms, paminklų būklę bei žudynių eigą. Šiandien dar kartą grįžtame į tuos laikus, kai vyko nacių primestas Lietuvai žydų genocidas.

Švėkšnos holokausto vietos

Švėkšna – senas ir garsus Žemaitijos miestelis prie nedidelio Švėkšnalės (Ašvos deš. intakas) bei Šalnos (Švėkšnalės intakas) upelių. Miestas garsus puikia neogotikinio stiliaus bažnyčia, dvaro rūmais, parkais, gimnazijos pastatu. Nepriklausomybės metais miestelyje veikė pradinė mokykla, „Saulės“ gimnazija, ligoninė, evangelikų bažnyčia, žydų sinagoga, kooperatyvas, keliolika parduotuvių, pieninė, elektros jėgainė, trys malūnai ir kt. (S. Gendvilas. Švėkšna – senas ir garsus Žemaitijos miestelis. [ XXI amžius. Nr. 55 (1356). – 2005 07 22 d.]

Nepriklausomybės metais, po 1925 metų miestelio gaisro, Švėkšna tapo europietišku miesteliu. Joje buvo 3 malūnai, 2 lentpjūvės, elektros jėgainė, žemės ūkio draugija, 2 vilnų karšyklos, keliolika amatų dirbtuvių, apie 20 parduotuvių, vaistinė, gaisrininkų draugija, įvairios organizacijos ir t.t. Turint omenyje, kad krautuvės, lentpjūvės, malūnai ir karšyklos daugiausia priklausė žydams, tai pastarųjų skaičius buvo gana didelis.

Žydų bendruomenė Švėkšnoje buvo gausi [XVII-XVIII a. - apie 1000 narių (Mūsų Lietuva, IV, 222)], turėjo savo sinagogą, mokyklą, organizacijas ir aktyviai dalyvavo miesto gyvenime. 1940 m. Švėkšnoje buvo apie 2000 gyventojų. 1941 m. naciai išžudė gausią Švėkšnos žydų bendruomenę ir sunaikino jų kultūrines vertybes.

Švėkšnos holokaustas skiriasi nuo kitų Lietuvos vietovių holokausto. Kalbant apie Švėkšnos žydų bendruomenės sunaikinimą, reiktų ją sąlyginai padalinti į dvi grupes: pirmoje grupėje – žydai, kurie buvo suvaryti į getą ir vėliau sunaikinti; antrą grupę sudarė tie žydai (daugiausia vyrai), kurie pateko į darbo stovyklą (didžioji dauguma jų žuvo įvairiomis aplinkybėmis).

Pirmoji grupė

Izraelietės tyrinėtojos Esteros Rechtšafner (Esther Herschman-Rechtschafner) rankraštyje „Svekshna. Our Town“ (Švėkšna.Mūsų miestas) nurodo, kad vokiečiai jau pirmąją karo dieną buvo Švėkšnoje, ir tuoj įsikūrė lietuvių partizanų štabas. Pirmosios Švėkšnoje aukos, kaip ir visoje Lietuvoje, tapo tarybiniai „aktyvistai“. 1941 m. birželio 26 d. pirmąja auka tapo Švėkšnos rajono Komunistų partijos sekretorius Izraelis Geselis, kuris buvo sugautas, nužudytas ir palaidotas Švėkšnos kapinėse. 1941 06 28 d., šeštadienį, partizanai suėmė tarybinius „aktyvistus“, komjaunuolius: du brolius Jechielį ir Leizerį Laconus bei 3 merginas: Zeldą Lurje, Blumą Ickovič ir Aida Lacon. Šios merginos dirbo rusų štabe sekretorėmis. Jos buvo nužudytos viešajame parke (?), o broliai buvo išsiųsti į darbo stovyklą (t.y. pateko į antrąją grupę).

1941 birželio 27 d,.penktadienį, apie 200 Švėkšnos žydų vyrų (nuo 10 metų amžiaus) buvo atskirti nuo šeimų ir suvaryti į sinagogą, kur iš jų baltaraiščiai tyčiojosi. Moterys ir vaikai buvo palikti namuose - juos saugoti patikėta partizanams. Buvo uždrausta išeiti iš namų. Keturios moterys ir vienas vyras, pažeidė šį draudimą, buvo nužudyti, jų kūnai buvo atnešti į žydų kapines ir palaidoti bendrame kape. Šie 5 žydai, be abejo yra holokausto aukos. Kitą dieną, šeštadienį, apie 120 atrinktų vyrų buvo nusiųsti į darbo stovyklą.

Švėkšnoje, Brailio gatvėje, tebėra senosios Švėkšnos žydų kapinės. Čia dar stovi keliolika paminklų ir viename iš jų užrašas hebrajų (ivrito), idiš (jidiš) ir lietuvių kalbomis. Žydų kalbomis užrašai identiški, tačiau jose tik užrašyta „Senosios žydų kapinės. Tebūna šventas mirusiųjų atminimas“. Lietuvių kalba užrašas toks“ Senosios žydų kapinės ir pirmoji žydų genocido aukų vieta. Tebūna šventas mirusiųjų atminimas“. Žodžiai „pirmoji žydų genocido aukų vieta“ pateikti tik lietuvių kalba.

Taigi, žydai kapinėse nebuvo šaudomi.

Pirmoji holokausto vieta – tikriausia Žydų gatvėje, kur buvo laikinas getas.

Antroji holokausto vieta – miškas prie Inkaklių kaimo.

Likę Švėkšnos gete žydų moterys, seniai ir vaikai buvo sušaudyti už 6 km. nuo Švėkšnos esančiame Inkaklių miškelyje.

Kaip jau minėjome, tuoj po 120 vyrų išsiuntimo iš Švėkšnos į darbo stovyklą Macikuose (prie Šilutės) miestelyje buvo įsteigtas vietinis getas tarp sinagogos, Siaurosios ir Žydų (dabartinės J.Maciejausko) gatvių). Į šį getą buvo suvaryti moterys su vaikais bei keletas vyrų, kuriems pasisekė pasislėpti birželyje arba tie, kurių tada nebuvo mieste.

1941 m. rugsėjo 20 d.( Estera Rechtšafner - 1941 09 22 d. ) iš Švėkšnos geto žydai buvo nuvaryti į Inkaklių pušyną prie pat kaimo, netoli kelio Švėkšna-Saugos. Čia jie buvo sušaudyti.

Tai mums patvirtina ir Internetinis puslapis “Inkakliai”. Čia taip pat nurodyta, kad 1941 m. rugsėjo 20 d. Inkaklių pušyne prie pat kaimo sušaudyta per 300 Švėkšnos žydų.

Manoma, kad aukų buvo virš 300 (kai kuriais duomenimis apie 450).
1958 m. aukų vieta buvo aptverta, ir pastatytas paminklas.

Holokausto vieta

Vykstame iš Švėkšnos Saugu kryptimi link Inkaklių. Už kaimo, pravažiavus tiltą pro Ašvos upę, sukame kairėn (ženklo nėra). Už 500 m esantis taip vadinamasis „lordo Džanerio stulpas“ (***) rodo 50 m. iki žudynių vietos.

Mus pasitinka ryškiai mėlynos spalvos tvora ir mėlynai nudažytas paminklas, ant kurio auksinės spalvos lentelėje lietuviškai užrašyta: “ Šioje vietoje 1941 m. sušaudyti žydų tautybės žmonės“. Anksčiau čia buvo kitoks užrašas „ Šioje vietoje 1941 m, vokiečiai ir jų talkininkai nužudė Švėkšnos apylinkės žydų tautybės žmones“ (Internetinis puslapis: Švietimas apie holokaustą).

Kitoje paminklo pusėje ant baltos marmurinės lentelės idiš (jidiš) kalba užrašas: Čia ilsisi seni žmonės, moterys ir vaikai, kurie žuvo nuo hitlerinių budelių rankų 1941 metų 28 elulo (****) iš Švėkšnos – garbė jų atminimui“.

Pirmiausia krenta į akis tai, kad auksinės spalvos lentelė yra neseniai pritvirtinta, ir jos informacija bendro pobūdžio. O štai kita išlikusi metalo vagių nenugvelbta lentelė mums patvirtina tai, kad čia sušaudyti Švėkšnos žydai: tik seni vyrai, moterys ir vaikai. 120 jaunų žydų vyrų jau anksčiau buvo išsiųsta į darbo stovyklą Macikuose.

Įdomu tai, kad pokario metais netoli žydų žudynių vietos „stribai“ užkasdavo žuvusių partizanų kūnus. Dabar čia pastatytas atminimo paminklas (Daiva Milerienė. Inkaklių turizmas. 2006-07-20.

Švėkšnos žydų likimas darbo stovykloje Macikuose prie Šilutės

3 km į š.v. nuo Šilutės, kairiajame Šyšos krante įsikūrusiame Macikų kaime 1939-1944 m. veikė Vokietijos karo belaisvių stovykla . Antrojo pasaulinio karo pradžioje vokiečiai ten įkūrė karo belaisvių (lakūnų) stovyklą STALAG LUFT VI, kurioje kalino antihitlerinės koalicijos šalių piliečius: rusus, anglus, prancūzus, belgus, lenkus ir amerikiečius.

1941 birželio 27 d,. apie 120 Švėkšnos žydų vyrų buvo nusiųsti į Šilutės (tuo metu Heydekrug) apskrityje įkurtas darbo stovyklas, kur jie buvo priversti kasti griovius, tiesti kelius, dirbti žvyro karjeruose ir panašiai.

1941 m. liepos mėn. pradžioje Macikuose dirbo jau apie 1000 asmenų. Kaip nurodyta Esteros Rechtšafner rankraštyje, 1941 m. rugpjūčio mėn. viduryje stovykloje įvyko pirmoji „selekcija“ - buvo atrinkti vyresni žydai ir paskelbta, kad jie grąžinami į Švėkšną. Tikrumoje, jie buvo nužudyti Šaudvyčių kaime šalia Žemaičių Naumiesčio. 1941 m. spalio mėn. įvyko antroji didelė akcija, o lapkričio mėn. – trečioji. Visi atrinktieji nužudyti Šaudvyčių kaime ir ten palaidoti.

O koks gi tolimesnis likimas tų, kuriems pasisekė išlikti Macikuose po 1941 m. lapkričio mėn. akcijos?

Sekanti akcija Macikuose įvyko 1942 m. rugpjūtyje. Stovykloje buvo paskleistas gandas, kad kalinius nori išvaduoti rusai. Vokiečiai ėmė kalinius atidžiau stebėti bei sekti. 1943 m. liepos mėn. pabaigoje žydų, kurie čia išdirbo 2 metus ir 1 mėn. (pagal Esther Herschman-Rechtsšafner), dar buvo apie 100. Vokiečiai ėmė likviduoti Šilutės-Macikų darbo stovyklą, o darbingi žmonės deportuoti Aušvico-Osviencimo naikinimo stovyklą. Niekas iš žydų nežinojo, kas toji Aušvico darbo stovykla. Kelionė truko dvi savaites. Jie atvyko į Osvencimą 1943 m. rugpjūčio 2-ąją. Tarp jų buvo ir apie dvidešimt švėkšniečių. „Naują mirtininkų partiją, - kaip pasakoja S.Ošerovičius_Šeronas, buvęs švėkšnietis, dabar gyvenantis JAV, Respublikonų partijos Pensilvanijos komiteto narys, - pasitiko dryžuotomis uniformomis vilkinčių, pilkai nuskustų moterų orkestras. Jos smuikais griežė smagų sveikinimo maršą“ (A.Jančys. Žmogus su Osvencimo numeriu. Laikinoji sostinė, 1998 12 19.) . Čia vėl įvyko selekcija. Dalis kalinių, kuriuos nusiuntė kairėn, buvo paimti stovyklos darbams, o kita dalis: tie, kuriuos nusiuntė dešinėn (apytiksliai šimtas), pateko į krematoriumą. Darbams paimti žydai dirbo Birkenau vietovėje, keli kilometrai nuo Osvencino , kur taisė bėgius.

Po mėnesio šie kaliniai buvo nusiųsti į Varšuvą valyti ne tik geto griuvėsių, bet ir statyti barakų bei krematoriumų. Nežiūrint , kad karo eiga pakrypo ne vokiečių naudai, jie Lenkijos sostinėje rengė dar vieną masinio naikinimo stovyklą, Pasak, Šimuelio Ošerovičiaus-Šerono, naciams reikėjo kalinių, kurie nebūtų Lenkijos gyventojai, ir kuriems būtų sunkiau užmegzti ryšį su vietiniais gyventojais. Čia, buvę Macikų darbo stovyklos kaliniai dirbo iki 1944 metų vasaros, kai iš ten juos nusiuntė į Dachau koncentracijos stovyklą. Prabuvę Dachau stovykloje apie 1 mėn. (1944 liepos-rugpjūtį), juos perkėlė iš Dachau į Valdblagerį – į Muldorfą šalia Miuncheno, kur vokiečiai statė karinių oro pajėgų dirbtuves. Vokiečių civilių prižiūrimi, kaliniai dirbo dviem pamainomis – čia jie ant nugarų tampydavo cemento maišus.

1945 m. balandžio pradžioje apytiksliai šeši tūkstančiai vyrų išsiųsti iš šios stovyklos į Feldamfingą šalia Miuncheno. Kaliniams buvo pranešta, jog Alpių kalnuose jie bus iškeisti į Vokietijos belaisvius. 1945 m. balandžio 18 d. kaliniams atvykus į Seeshoupto miestą, jie buvo amerikiečių išvaduoti. Tą dieną laisvę atgavo apie 2000 kalinių, jų tarpe ir 18 buvusių šviekšniškių.

Kiek iš viso buvo nužudytų asmenų? Tarybų Lietuvos enciklopedija (T.4, p.231) pateikia duomenų, kad 1941-42 hitlerininkai nužudė apie 500 gyventojų. Prie Inkaklių buvo nužudyta 300 asmenų, o iš Švėkšnos 120 jaunų vyrų, iš kurių tik 18 išliko gyvi, pateko į darbo stovyklą. Taigi, iš Švėkšnos žydų bendruomenės žuvo apie 410 asmenų.

Išvados. Iš Švėkšnos žydų žudynių matome, kad naciai savo įprastą scenarijų šiek tiek pakeitė: jaunus vyrus išsiuntė į darbo stovyklą, o ne sušaudė. Po to, kai jauni vyrai buvo išvežti į darbo stovyklą, seni Švėkšnos žydai, moterys ir vaikai buvo sunaikinti prie Inkaklių kaimo.

Žemaičių Naumiesčio holokaustas.
Tai trečiasis holokausto paminklas Šilutės rajone

Tai buvęs Tauragės apskrities miestelis, 15 km į rytus nuo Šilutės., prie Šustės ir Vanagės santakos, 1 km nuo buvusios Prūsijos-Rusijos sienos. 1860 m. miestelyje buvo 165 namai su 1600 gyventojų, kurių nemaža dalis buvo žydai. 1908-1912 m. prekyba ir krautuvės daugiausia buvo žydų rankose (Mūsų Lietuva, T. IV, p.231-233).

Santykiai tarp bendruomenių klostėsi taikai, nesutarimai iškildavo retai. Tačiau 1939 m. gegužės 3 d. turgaus dieną, kilęs pogromas, atsiliepė žydų bendruomenei. Neramumus sukėlė konkurencija tarp žydų ir prekybininkų ir Lietuvos pirklių asociacijos „Verslas“. Mieste buvo išdaužyta 1772 langai ir nuniokoti 62 namai, padaryta žalos už 8360 litų. (K. Laukaitytė. Žydų kultūros pėdsakai Žemaičių Naumiestyje, http://www.litera/lt/daugiau/214).

Antrojo pasaulinio karo metais žydų miestelyje visai nebeliko. Knyga „Masinės žudynės Lietuvoje (D.2, p.408) nurodo, kad Šiaudvyčių dauboje, apie 3 km į rytus nuo Žemaičių Naumiesčio gyvenvietės, nužudyta apie 1000 asmenų. Internete nurodoma, kad tai žydai iš Žemaičių Naumiesčio.

Žemaičių Naumiesčio žydų bendruomenė (220 moterų, senelių ir vaikų) buvo išžudyti 1941 m. liepos 19 dieną Šiaudvyčių dauboje yra nurodyta K.Laukaitytės. Vėliau nužudyta keletas kalinių grupių, atrinktų per akcijas iš Macikų darbo stovyklos (Esther Herschman-Rechtšafner), todėl ir susidarė viso net apie 1000 asmenų nužudytų Žemaičių Naumiestyje. Tiek žydų tikrai negyveno Žemaičių Naumiestyje. Neveltui ant paminklo yra ir užrašas, kad čia nužudyti ne tik žydai, bet ir lietuvių ir rusų tautybės žmonės.

Holokausto vieta

Prie holokausto kapų ant medinės lentos lietuviškai užrašyta „Šioje vietoje 1941 metais hitlerininkai ir jų vietiniai pakalikai nužudė Žem. Naumiesčio apylinkės žydų, lietuvių ir rusų tautybės žmones. Tebūnie šventas jų atminimas“. Tas pats tekstas yra ir ant paminklo tik hebrajų (ivrito) kalba, o lietuviškas tekstas „matyt“ buvo ant metalinės plokštės ir yra pavogtas.

Išvada. Visa Žemaičių Naumiesčio žydų bendruomenė sunaikinta Šiaudvyčių dauboje. Čia pat sunaikinti keli šimtai žmonių, atrinktų Macikuose per selekcijas. Manoma, kad jauni žydų vyrai iš Žemaičių Naumiesčio (gal ir iš Vainuto) irgi buvo nusiųsti darbams į Macikų stovyklą.

Vainuto holokaustas

Tai ketvirtasis holokausto paminklas Šilutės rajone

Vainuto miestelis įsikūręs prie nedidelių Šilalės ir Vinutėlių upelių, 10 km į rytus nuo Žemaičių Naumiesčio. Nepriklausomybės metais Vainutas buvo Tauragės apskrities valsčiaus centras. 1923 m. miestelyje buvo 198 gyvenamieji namai ir 1291 gyventojas.

Žydai Vainuto valsčiuje sugebėjo kiek labiau įsitvirtinti nuo XIX amž. Įvairiais laikais iki Antrojo pasaulinio karo jie sudarydavo 7–8 proc. visų šio krašto gyventojų (1923 m. Lietuvoje žydai sudarę apie 7,5 proc. visų gyventojų - A. Liekis. Vainutas: 500 metų. Vilnius,2006, p.585). 1923 m. Vainute iš viso gyveno 348 žydai, o tai sudarė apie ketvirtadalį visų miestelio gyventojų. 1937 metų išlikusiame Vainuto miestelio žydų gyventojų vardiniame sąraše yra įrašytos 256 pavardės. Tarpukario Vainuto žydai daugiausia vertėsi prekyba ir amatais (A.Liekis,134-137).

Vainutas nebuvo išimtis bendruose okupantų planuose. 1941 m. liepos mėnesio antroje pusėje (liepos 28 d. - V.Brandišauskas. Žydų nuosavybės bei turto konfiskavimas ir naikinimas Lietuvoje.

Vainuto policijos nuovada, gavusi nurodymų iš Tauragės apskrities viršininko V.Mylimo, ėmėsi įgyvendinti žydų „apsaugos priemones“, apie kurias Vainuto policijos nuovada informavo (liepos 27 d.) savo šefą Tauragėje: „Žydų tvarkymo reikalai vystosi gerai: žydų tautybės vyrai nuo 15 metų amžiaus, galintieji dirbti fizinį darbą, visi išvežti į Vokietiją prie žemės ūkio darbų, gi negalintieji fizinio darbo dirbti–sergantieji taip pat išvežti į Vokietiją ar paguldyti ligoninėse. Likusios žydės moterys ir vaikai iki 15metų amžiaus apgyvendinti vienoje vietoje–Sinagogos g. ir ši vieta pavadinta„Žydų kvartalas“ (A.Liekis, p.142).

Uždaryti žydai buvo saugomi „Vanagų“ būrio (vadas Paulauskas)– daugiausia buvusių Vainuto Šaulių sąjungos narių, policininkų. Žydus uždarytus išlaikė mėnesį.

„Ankstų rugpjūčio 26 d. rytą išgirdau šūvius, – pasakoja vainutiškis liudininkas. –Greitai apsirengęs išbėgau į miestelio centrą pasižiūrėti, kas čia dedasi. Miestelyje lyg ir ramu. Tik centre pamačiau su ginklais rankose stovinčius mokytoją J.Paulių, P. Ablašinską ir policininką Jurgilą (iš Žygaičių)... .Tada aš jau supratau, ... kad šaudomi miestelio žydai... Ir štai, gal praėjus tik 15 minučių nuo šūvių, pasirodė sunkvežimis, bet kitas ir pilnas pristojusių juoda uniforma vilkinčių vyrų. Truputį miestelyje stabtelėjusi, mašina nuvažiavo Degučių link. Tai jau buvo 9–10 valandą ryto. Netrukus sugrįžo ir P. Stancikas (baltaraištis-liudininko pažįstamas - autoriai), bet jis sunkvežimį pasuko į klebonijos keliuką. Iš jo išlipo ir bažnyčios link nuėjo Vainuto policijos vachmistras P.Rimkevičius ir policininkas V. Gailius.“ ( pagal Laurinaitį V. Vainutas. V., 1996., p. 54 cituojama iš A.Liekis, p.143).

Kito liudininko pasakojimu ( pagal V. Laurinaitį. Vainutas. V., 1996.p. 54 cituojama iš A.Liekis, p.143,) į bažnyčią pamaldų metu įėjo du policininkai ir išsivedė besimeldžiančias paskutines likusias žydelkutes Berelovičiūtės – šešiolikmetę Liuciją, keturiolikmetę Mariją ir vienuolikmetę Jadvygą. Nepadėjo mergaitėms išlikti gyvoms nei krikštas, kuriam ryžosi klebonas D.Dundulis ir Rozalija Dundulienė (bolio žmona aut.) – jie buvo Liucijos krikštatėviai.

Vainuto žydus šaudė specialus okupantų „skrajojamasis“ būrys, o policininkai saugojo ir „tiekė“ aukas. Kaip pasakoja liudininkas Justinas RUDMINAS (g.1929 m.) iš Vainuto: „Žydų getas buvo įrengtas dabartinių Tvenkinio ir Baranausko gatvių rajone. Sako, prieš sušaudymą pirmieji atvežti žydai turėjo patys išsikasti duobes Dargiškės miške. Šaudė specialus vokiečių būrys, atrodo, „skrajojamu“ vadintas. Policininkai saugojo, kad niekas iš pasmerktųjų nepabėgtų“ (A..Liekis, p.146).

Vainute ir jo apylinkėse buvo sunaikinta beveik du šimtus metų čia gyvenusi žydų bendruomenė (Mūsų Lietuva, T. IV, p.239; A.Leikis, p.145).

Holokausto vieta

Važiuojant Vainuto-Šilalės keliu, pravažiavus Vainuto girininkiją, rodykle nurodo 100 m iki žydų genocido vietos. Pasukus ir labai nedaug pavažiavus, lordo Džanerio stulpas nurodo 40 m iki žudynių vietos. Žudynių vietoje pažymėtos tris duobes. Ant paminklinio akmens Dargiškės kaime lietuviško užrašo nėra.

Išvada

1941 m. rugpjūčio 26 d. Dargiškės miške prie Vainuto sušaudyta ne mažiau 256 Vainuto žydų.

Už suteiktą naudingą informaciją apie Švėkšnos žydų bendruomenės žūtį nuoširdžiai dėkojame Švėkšnos miestelio gyventojui, mokytojui Petrui Čeliauskui.

Paminklas pirmosioms holokausto aukoms Švėkšnos kapinėse.

Žudynių vieta Inkaklių miške.

Užrašas ant medinės lentos žuvusiems Vainuto žydams.

Bendras žudynių vaizdas Šiaudvyčių dauboje prie Žemaičių Naumiesčio.

Rašinys iš Šilutės Kraštotyros draugijos skelbto konkurso "O buvo taip..."