Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:

 

               2010 balandžio 14d. Nr. 6 (102)

Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kalendorius

Archyvas

Kontaktai

Planuojami kultūros renginiai

ŠILUTĖS LAGERYJE. II d.

Bronius Antanaitis

Iš atsiminimų knygos „Žodžiai iš pragaro“

Nenugalimas laisvės troškimas

Lenktynių karštymetyje vieną dieną iš lauko brigados pabėgo lietuvis. Brigadininkas jį buvo paskyręs konvojui ugnį kūrenti. Jis pastebėjo, kad laužo dūmai grioviu pažeme eini tiesiai į krūmus. Kartu su šakaliais ant ugnies užvertė drėgnų pernykščių bulvienojų. Tirštų dūmų ir garų juosta pažeme nusitiesė į krūmus. Kūrikas įlindo į dūmus ir dingo tankmėje. Kuomet dūmai išsiskirstė, jis jau buvo kažkur nudūmęs. Sargybiniams ir viršininkams buvo darbo ieškoti, o kaliniai turėjo gardaus juoko. Negreit draugai gavo pabėgėlio laišką. Rašė laimingai pasiekęs reikiamą mišką ir tarnaująs eiguliu, atseit, tapęs miškiniu-žaliuku.

Ar dėl to pabėgimo, ar kitokiais sumetimais sargybinių garnizonas buvo pakeistas. Senųjų vieton atgabeno 16-osios divizijos ar specialiai čekistų sudarytą lietuvių dalinį.

Lietuvis lietuviui vis artimesnis, savesnis. Lietuviai sargybiniai buvo meilesni už rusus. Po kiek laiko jie jau padėjo kaliniams. Iš sutartos vietos paimdavo laiškus ir persiųsdavo namiškiams. Kartais atnešdavo duonos, tabokos ir mirktelėdavo, kad pasiimtume. Žinoma, ne visi ir ne su kiekvienu draugiškus ryšius palaikydavo. Bičiulystė užsimegzdavo kažkaip nejučiomis, telepatiniu būdu.

Bet kalinys lieka kaliniu. Jam brangiausias dalykas - laisvė. Jis nepražiopsos menkiausios progos pasprukti. Lietuvius kalinius į laisvę viliojo miškai, kur garsėjo partizanų žygiai. Lietuvio kalinio kasdieninė svajonė buvo kaip nors pasprukti pas miškinius ir atsimokėti rusams už viską, ką tik perjuos kentė. Kiekviena tironija sukelia kerštą.

Viena artojų brigada buvo sudaryta iš lietuvių, nes rusų, mokančių arti, beveik nebuvo. Į tą brigadą pateko stiprūs žmonės, buvę policininkai, nuovadų viršininkai ir kiti ne iš kelmo spirti vyrai.

Rytą sargybiniai varydavo juos į arklides, kur pasikinkydavo arklius į plūgus ir vykdavo į laukus arti. Per keletą dienų sargybiniai susibičiuliavo su artojais. Nebebijodavo kartu bendrai papypkiauti, pasikalbėti.

Vieną dieną kilo didžiausias aliarmas. Lagerio sirena nelaiku ėmė spiegti. Raiti viršininkai lakstė po laukus ir ragino tuojau vesti brigadas į lagerio zoną. Sargybiniai mus skubiai surikiavo ir beveik tekinus nugrūdo į lagerį. Tekini grįžo iš laukų ir garažo.

Kaip mat pasklido žinia, kad lietuvių artojų brigada su savo sargybiniais pabėgo. Visas garnizonas išgarmėjo gaudyti. Kur juos besugausi! Kitą dieną tik vieną pasisekė nutverti netoli Žemaičių Naumiesčio. Bėgantiems vienas kelias, o besivejantiems - daug. Sugautąjį uždarė į izoliatorių ir kasdien vedžiojo pas "kūmą" tardyti.

Pasikeitimai

Dėl pabėgimų viršininkija rimtai susirūpino. Kaveče iš kalinių pareikalavo raštiškų pasižadėjimų nebėgti. Brigadininkus saikdino ir instruktavo, kaip sekti kiekvieną lietuvį. Apie įtartinus tuojau pranešti viršininkams. Sustiprino lagerio vidaus režimą. Zonoje uždraudė būreliais stoviniuoti ir kalbėtis. Įsakė prieš kiekvieną viršininką stovėti ir praeinančius sveikinti.

Pasikeitė ir sargybiniai. Lietuviai kareiviai kažkur dingo. Sumanyta iš mažabausmių kriminalistų sudaryti savisaugos dalinį. Tie, kurie buvo teisti už lengvus nusikaltimus ne-daugiau kaip trejiems metams, buvo atrinkti ir išvesti už zonos į kareivines. Ten juos mokė, instruktavo, o paskui apginklavo ir paskyrė sargybiniais.

Mandras bolševikinis pedagogas Makarenka knygoje "Vėliavos bokštuose" aprašo nepilnamečių nusikaltėlių lagerio gyvenimą. Ten taipogi nusikaltėliai patys save saugoja, patys auklėjasi, ir iš lagerio išeina pavyzdingi, susipratę komunizmo statybos meistrai.

Teko girdėti anekdotą, kaip po mirties Stalinas patekęs į tą pragaro skyrių, kuriame nebuvę nė vieno velnio. Dūšios vienos uždengtuose smalos katiluose virusios. Jeigu liepsna sumažėdavusi, kokios dvi dūšios iššokdavusios iš verdančio katilo, pakurstydavusios ugnį, įpildavusios smalos ir vėl smukdavusios po dangteliu. Nustebęs Stalinas teiravęsis, kurgi dingę velniai. Viena dūšia, iškišusi iš katilo galvą, paaiškinusi, jog velniai čia nebereikalingi, nes čia esąs rusų skyrius su "samoobsluživanije" (savitarna).

Šilutės lagerio viršininkai, žinoma, nesitikėjo tokių stebuklų. Tačiau jie iš patyrimo žinojo, kad kaliniai sargybiniai bus stropesni už kareivius.

Tie, kurie iš lagerio buvo išrinkti sargybiniais, jautėsi kaip iš pragaro į rojų patekę. Jie gaudavo kareivišką maistą, nereikėdavo dirbti. Rusas kriminalistas darbo bijo kaip velnias kryžiaus. Kareivis sargybinis bėgantį gali šauti, gali ir nešauti, o kalinys - visada šaus ir stengsis pataikyti. Bijodamas netekti lengvesnio gyvenimo, sargybinio pareigas jis atliks didžiausiu stropumu.

Buvo saulėtas gražus rytas. Kaliniai prie lagerio vartų laukė "ražvodo" (išvedžiojimo). Du lietuviai, buvę mokytojai, smuikais grojo maršus, polkas, dainas. Toks buvo jų darbas. Kaveče pasiėmė juos, kad muzika linksmintų einančius dirbti, vakare su muzika pasitiktų grįžtančius.

Brigada po brigados penketais slinko pro vartus. Būreliai paliegėlių, ginkluotų sargybinių apsupti, pamažu žygiavo į darbą. Gardžiu kvapų mišiniu kvepėjo šilas ir laukai. Aukštai iškilę čireno vieversiai. Apdryžusių kalinių voros labai disonavo su tokia gražia vasaros pradžia.

Pabėgimas

Dieną pakilusi saulė kepino ir svilino dirbančiųjų galvas ir nugaras. Daržininkai suplukę plušėjo apie inspektus.

Vidudienį vakaruose nuo Baltijos jūros pakilo juodas debesys. Netrukus papūtė vėjas, ir dulkių su šiukšlėmis stulpas sūkuriais nurako per laukus. Didžiulis debesys su žaibais ir griaustiniais slinko artyn ir artyn. Lagerio sirena subliovė pietų pertraukai.

- Skorei stroitsa! (greičiau rikiuotis!) - sušuko sargybinis, skubėdamas prieš lietų parvesti į zoną.

Smagiais žingsniais skubėjome pietų. Reti, dideli ir šalti lašai suūžė medžių lapuose ir subarbeno į lagerio stogus. Vos spėjome sumarmėti į zoną, prapliupo lietus. Per keletą minučių kiemo paviršius virto burbuliuojančiu klanu. Žaibavo, griaudė, ir lietus pylė kaip iš kibiro kokį pusvalandį.

Sunkūs, vandens prikrauti debesys nugriuvo į rytus. Išpraustas dangus prašvito toks skaidrus, toks mėlynas, o rytuose, juodai mėlyname fone, dideliu lanku skaidriai nušvito laumės juosta.

Kuomet papietavę ir valandėlę pasitvarkę iš barakų ėjome prie vartų, kieme prieš mūsų baraką pamatėme gulintį negyvą žmogų. Gulėjo jis aukštielninkas, iki juosmens nuogas. Kruvinoje krūtinėje didelė kulkos išdrėksta žaizda. Lavoną apspitę vagiliai "blatnieji“ ir kitokio plauko ruseliai juokėsi, šaipėsi, ir jų džiaugsmui nebuvo galo, kad vieno "klausyky" (taip jie vadindavo lietuvius) jau nebėra. Vienas purvino bato viršūne prašiepė mirusiojo lūpas ir juoku leipdamas tyčiojosi:

- Žiūrėkite, kiek tie dantys lašinių suėdė!

- Leisk, - šaukė kitas, - aš jam snukį pridirbsiu! - Ir pridirbo...

Džiūgavo, tyčiojosi iš mirusio, kol prižiūrėtojas nuvarė prie vartų. Eidamas pro šalį, iš arčiau atsidėjęs pažvelgiau į lavoną ir pažinau, jog nebėra smilgiečio Šlamo. Žuvo Šlamas, su kuriuo teko Panevėžio kalėjime vienoje kameroje kalėti, su kuriuo kasdien čia susitikdavome, kuris ketino progai pasitaikius bėgti.

Dirbo jis brigadoje, kuri kirto malkas. Lietus juos užklupo tik išėjus iš miškelio. Kuomet prakiuro dangus, sargybiniai brigadą susodino ir patys, susisukę galvas, sutūpė.

Kaip kvėpavimas užtemdo veidrodį, taip laisvės ilgesys aptemdo žmogaus protą. Lietui pilant, Šlamui pasirodė atėjusi tinkamiausia proga sprukti. Jis buvo pats kraštinis nuo miško pusės. Nepastebėtas gerokai paslinko į šalį ir pašokęs pasileido bėgti. Tuo metu vienas ruselis iškišo galvą ir pamatęs sušuko:

- A vot adin bežyt! (O štai vienas bėga!)

Konvojaus viršininkas įsakė visiems gulti. Kitus sargybinius paliko gulinčius saugoti, o pats pasileido Šlamo vytis. Iš miškelio per aikštę Šlamas bėgo į tankius krūmus. Sargybinis priklaupė ir nusitaikęs šovė. Šlamas krito negyvas. Vienas sargybinis paliko prie užmuštojo, kiti parvarė brigadą į zoną ir pranešė viršininkams.

Iki pusiau išrengtą lavoną su apnuoginta žaizda atvežė į lagerį ir pabloškė, kad kaliniai pamatytų, kas laukia pasiryžusių bėgti.

Šlamo mirtis lietuvius labai prislėgė. Skaudu buvo ir gaila tautiečio, bet dar skaudžiau širdį gėlė dėl okupantų triumfališko džiaugsmo, dėl to įžūlaus neapykantos lietuviams demonstravimo.

Šlamas žuvo Lietuvos žemėje kaip beteisis vergas, kad okupantas būtų saugesnis.

Vakare Šlamą teberadome lageryje. Nuo saulės lavonas išpurto, pamėlynijo. Žaizdą aplipo musės. Temstant atvyko lagerio viršininkas ir dar pora pareigūnų. Apžiūrėjo nugarą, kur kulkos įeita, ir krūtinę, kur išeita. Atvažiavo vežimas, lavoną įvertė ir išvežė.

Tą ir kitą dieną rusams kitos kalbos nebuvo, tiktai kaip Saša pamatė bėgantį, kaip Kolia taikliai šovė. Lietuviams esą taip ir reikia, nes jie rusakų daug daugiau išžudę.

Kitą rytą prie vartų lagerio viršininkas šypsodamasis kalbėjo:

- Jūs matėte ir, žinoma, neužmiršite, ką reiškia - bėgti. To susilauks kiekvienas, kas mėgins tai pakartoti. Aš dėkoju šauniems arams šauliams už stropų pareigų pildymą.

"Kaveče" viršininkas perskaitė lagerio viršininko įsakymą, kuriuo brigados sargybos viršininkui už sumanumą ir taiklumą skiriama šimtas rublių, o kaliniui, pastebėjusiam bėgantį, penkiasdešimt rublių. Pigi kalinio gyvybė, pigus atpildas žudikams.

Agitacija

Į kiekvieną baraką "Kaveče" atnešdavo lietuviškų ir rusiškų laikraščių. Lozungai ir šūkiai taipogi būdavo rašomi abejomis kalbomis. Tuo norėta parodyti, kad čia yra Lietuvos respublika, turinti lygias teises su rusais.

Norėta ir sargybinius įtaisyti lietuvius, bet, kaip matėme, iš to nieko neišėjo. Iš po nevykusios lietuviškumo skraistės visur kyšojo rusų okupantų ragai. Dvidešimtojo amžiaus viduryje Donelaičio žemėje nauji okupantai įvedė tokią baudžiavą, prieš kurią Donelaičio aprašyta būrų baudžiava nubluko. Dabar tarp neteisybės ir priespaudos ant tėvynės laisvės griuvėsių, iškišusi metalinius kaip giltinės dantis, triumfavo raudonojo teroro Šmėkla, pasiryžusi sunaikinti pusę ar daugiau lietuvių tautos, kad likusius priverstų paklusti okupantams.

Laikraščius gaudėme ir skaitėme. Širdžiai maloniausios būdavo tos žinios, kur rašydavo apie formuojamus Vakarų Europoje lietuviškus karinius dalinius, apie lenkų Anderso armijos persikėlimą į Europą. Beveik kas dieną su patosu buvo rašoma apie Osvencimo, Mauthauzeno, Dachau ir kitus hitlerinius lagerius, bet nė žodeliu neužsimindavo apie bolševikinio "rojaus" tūkstančius lagerynų, kuriais nusėta visa Sovietų sąjunga.

Būdavo įdomūs Iljos Erenburgo įspūdžiai iš kelionės po Ameriką. Amerika, kaip rašė Erenburgas, turinti daug įvairių dulkių siurblių ir kitokių elektrotechnikos mandrybių, bet neturinti tokio pilnaverčio žmogaus, kokiais turtinga Sovietų sąjunga. Erenburgas pateikė pavyzdį, kaip vienas amerikietis iškėlęs teisme bylą kitam, kuris jį įžeidęs, pavadindamas socialistu. Teismas kaltinamąjį nubaudęs, motyvuodamas, jog socialistas yra lygiai toks kaip vagis, nes ir vienas, ir kitas kėsinasi į svetimą nuosavybę.

Tuo metu ir bolševikiniuose laikraščiuose būdavo daug paguodžiančių žinių, jog miela malonu būdavo pasiskaityti.

Lietuvių ėmė mažėti

Po artojų pabėgimo ir Šlamo mirties politinius nusikaltėlius, o ypač lietuvius, pradėjo vežti į Rusiją. Įtartinus sukišo į izoliatorius. Išvežė gerą ir malonų susipratusį lietuvį ūkininką Mykolą Krupelį, advokatą Dziedulionį ir nemaža kitų lietuvių. Netekome žmonių, kurie mokėjo palaikyti lietuvišką dvasią, pakelti nuotaiką.

Po pirmojo etapo netrukus sekė antras. Lietuvių skaičius žymiai sumažėjo. Imta šnekėti, kad nuėmus derlių būsią iš Lietuvos išvežti visi politiniai kaliniai.

Derlius ir dorotojai

Vasara pasitaikė šilta, graži. Liepos mėnesį pradėjo bręsti pomidorai. Fekalijomis palaistytų ir šiek tiek mineralinėmis trąšomis pabarstytų, šešių ha ploto pomidorų plantacija išaugo, išvešėjo.

- Gal pats Bakcho ir Veneros sūnus Priapas jiems padeda, kad alkanoje, neišdirbtoje žemėje tokie puikūs pomidorai išaugo! – sušuko istorikas Tendzegolskas, pamatęs plantaciją.

Liepos ir rugpjūčio mėnesiais nedidelė penkiolikos žmonių daržininkų brigada dorojo pomidorus. Kiekvieną dieną juos rinkome ir tempėme į tuščias inspektų dėžes. Atvažiuodavo prekybinių organizacijų atstovai iš Jurbarko, Skaudvilės ir kitų miestelių pomidorų pirkti.

Iš apipuvusių ir sugedusių pomidorų moterų brigada virė košę - tomatus. Tam reikalui į daržus atvežė dvi kariškas lauko virtuves. Pomidorai virė, kunkuliavo, o koks ruselis, eidamas pro šalį - pliumpt ir įmesdavo varlę. Juokėsi užsiversdami vyrai, juokėsi ir moterys – būsią riebiau ir skaniau. Ir taip sovietiškas pilietis nežino, kas ir kaip jiems maistą gamina.

Dorodami pomidorus, valgydavom jų nieko nesiklausdami. Kiek tik norėdavome. Na, ir šveitėme, Suvalgydavome po 70-100 pomidorų per dieną. Kašeta girdavosi suvalgydavęs apie 300. Daržininkų brigados žmonės pasitaisė, papilnėjo. O lagerio viršininkas pykčiu degė:

- Atsipenėjo, nenaudėliai! Mordos kaip buljončikų!

Agronomas Žukovskis tvirtino, kad liepos mėnesį mes suriję ne mažiau kaip tris tonas rinktinių pomidorų. Skaičiuojant kilogramą po 6 rublius, nuostolių lageriui apie 18 000 rublių. Todėl pomidorams rinkti paskyrė kitą brigadą, o mus varydavo į geležinkelio stotį vagonų krauti.

Geležinkelio stotyje kamšatis. Minios kolonizatorių (rusų kolchozninkų), vežamų į Rytprūsius, šaukė, rėkė, keikėsi. Stoties aikštėse - krūvos visokiausios gėrybės: gyvenamųjų namų durys, langai, išlupinėti su visomis staktomis, vokiškų sudedamų barakų dalys, baldai, dėžės indų, pianinai ir kitoks turtas. Tai trofėjus. Tai vokiečių liaudies, išvaduotos iš žvėriškos fašistinės diktatūros, turtas, pasigrobtas "už išvadavimą".

Tris dienas tuos daiktus krovėme į vagonus. Matėme praeinančius traukinius su gyvuliais, žemės ūkio mašinomis ir visokiais padargais. Iš Rytprūsių pro Tilžę ir Klaipėdą tie traukiniai ėjo į Rusiją. Kitomis geležinkelio šakomis prisiplėšto turto srautai taip pat plaukė į Sovietų sąjungą.

Agronomas Žukovskis daržuose su rusais negalėjo susitvarkyti. Šie, pomidorų prisikirtę, nieko nedirbdavo. Mus vėl grąžino į daržus, o rusus išvarė vagonų krauti.

Ir vėl bėgimas

Kartą garažo žmonės iš darbo grįžo naktį dvyliktą valandą. Dingo kalinys lietuvis. Ieškojo jo sargybiniai, bet niekur nerado. Atvyko visa viršininkija, apžiūrėjo draudžiamąją zoną, tvorą. Pralindimo žymių nerasta, draudžiamoji zona nepažeista, vadinasi, pražuvėlis garažo zonoje pasislėpęs. Operatyvinis įgaliotinis ("kūmas") įsakė visiems kaliniams ieškoti. Išvargę žmonės keikdamiesi ieškojo. Jeigu kam iš rusų būtų pavykę rasti, tas tikrai būtų pražuvėlį, gyvą sudorojęs.

- Ot padla, ot negodiaij, ot prakliatyj klausiky!

Išieškojo visas patalpas, iššniukštinėjo užkampius, išvartė dėžes, statines, išmaišė duobes, bet niekur nerado - slapukas dingo kaip ugnyje. Dvyliktą valandą žmones parvarė į lagerį, o prie garažo pastatė sargybą. Tris dienas maišė, ieškojo, bet visos pastangos surasti nuėjo niekais. Ketvirtos dienos rytą, prieš "razvodą" visą lagerį išrikiavo. Atėjo viršininkija. Iš lagerio ligoninės atvedė tvarsčiais apmuturiuotą, vos bepaeinanti žmogų, kuris čia pat susmuko. Lagerio viršininkas prabilo:

- Kuomet visa Tarybų sąjungos liaudis su entuziazmu įsijungė į didingojo stalininio penkmečio plano įvykdymo darbus, kad greičiau užgydytų karo žaizdas, jūs, visuomenės atmatos užuot sąžiningu darbu išpirkę kaltes, jūs, visuomenės šiukšlės, norite pabėgti ir tęsti išdavikiškus darbus. Čia aš kalbu jums, lietuviškos išgamos, lietuvių liaudies išdavikams! Jūs čia ardote lagerio drausmę, organizuojate pabėgimus. Jūs norite vėl sulįsti į miškus tęsti banditų gaujose kruvinus darbus. Štai tokio sumanymo rezultatas, - šaukė rodydamas sužeistąjį. - Bėkite, kas norite kulkos į pakaušį! Šitas banditas bėgo, ir štai bėgimo pasekmės. Niekas jo nemušė - šaulys pašovė. Nežinau, ar jis gyvens, ar mirs. Dabar jis ligoninėje. Jeigu išgis, bus teisiamas ir gaus prie to, ką yra gavęs, papildomą bausmę už bėgimą. O jums šis įvykis yra įspėjimas, kad nemėgintumėte bėgti, jei branginate gyvybę.

Baigęs grasinimų ir gąsdinimų kalbą, liepė sužeistąjį vesti į ligoninę. Bėglys buvo sugalvojęs savotišką būdą pasprukti. Prieš darbo pabaigą jis nuėjo į išeinamąją vietą ir pro skylę nusileido į išmatų duobę. Paskui nubrido į moterų skyrių ir ten, kertelėje prisiglaudęs, išstovėjo dvi su puse paros. Išmatų jam būta iki kaklo. Tokioje padėtyje išbūti nors ir vieną dieną, suprantama, buvo baisiau kaip pranašui Jonui tris paras praleisti banginio pilve. Trečią dieną manė, jog niekas čia jo nebesaugoja. Išlindo, perlipo per vartus ir pasuko į artimiausius krūmus. Pasislėpęs sargybinis nelaukė, kol nutols, ir be perspėjimo šovė. Kulka pataikė į veidą ir išėjo pagal ausį, nepažeidusi galvos smegenų. Pašautasis krito be sąmonės. Atsipeikėjo lagerio ligoninėje. Rytą atvedė jį mums parodyti.

Laisvalaikis

Vakarais iki patikrinimo, jei nevarydavo į pirtį arba kokio papildomo darbo dirbti, būdavo apie pora valandų laisvalaikio. Tuomet eidavome pas pažįstamus pasikalbėti.

Daugiausia lietuvių dirbo garaže. Jie gyveno amatininkų barake. Ten buvo kupiškėnas Beleckas, ilgai gyvenęs Amerikoje ir prieš karą grįžęs į Lietuvą, kauniškis Galvanauskas, buvęs prekybininkas, išmaišęs visą Europą ir trankęsis po Braziliją ir Argentiną, panevėžietis Jurskis, kėdainiškis Bobėnas ir daug kitų lietuvių. Į tą baraką dažniausiai ir rinkdavomės. Ateidavo muzikas Paulauskas, solistas Radžius, mechanikas Alekna, susirinkdavo gražus būrys jaunimo.

Tą dieną, kai pašovė bėglį, kalbos sukosi apie tą įvykį.

- Žmonės bėga iš tos peklos, rizikuodami gyvybe, - kalbėjo Galvanauskas. - Nebėgtų, jeigu nuteistąjį laikytų žmogumi. Bausmė turi padėti suprasti klaidą, bet neteikti kančių. Bausmė ir kančios daro žmogų kerštingą.

- Kaip žmogus gali suprasti klaidą, jeigu jos nepadarė? Ne už klaidas čia patekome, - sakė Paulauskas, - bet už kovą dėl laisvės.

- Dėl ko mes čia patekome, ne taip svarbu. Tas nesuteikia jiems teisės žmogų žeminti ir niekinti. Šiandien rytą man širdis virė, kai viršininkas mus atmatomis ir šiukšlėmis išvadino.

- Šiukšlės kalbų nereikia imti į širdį, - atsiliepė Radžius, - tegul šneka. Jie puikiai mato ir supranta, kas mes esame ir ko verti jie patys.

- Gydytojas Blechmanas sako, kad pašautasis pasveiks, - kalbėjo Jurskis. - Smegenys nepaliestos, o žaizda užgis. Čia žmonės kaip medžiai audros metu - tai linksta, tai vėl išsitiesia.

- Dabar jų valia. Ką nori, tą su mumis daro, - tęsė Paulauskas.

- Tikra teisybė. Nesunku valdyti tam, kieno rankose yra žmonių duona. Kam pakiša gardesnį kąsnį, tas juos giria ir padeda savuosius smaugti, - vėl įsiterpė Radžius, - o kai į kolchozus suvarys ir pasiims visą duoną, tada - baigta: vieni jiems dėkavos, kiti - Kursai kentėjo giedos.

- Šiaip ar taip, vyrai, - vėl prabilo Galvanauskas, - kaip gyvenome - nebegyvensime. Tuo prakeiktu amalu pigiai nebeatsikratysime. Jų, kaip utėlių iš kailinių, neiškrapštysime - reikės išdeginti. Hitlerio nebėra, nebus kam to darbo imtis. Jeigu Amerika paklausytų Vinstono, gal kartais juos ir sudorotų...

- Geruoju iš rusų laisvės negausim. Komunizmo jie neatsisakys. Badu stipo, bet bolševizmo nuversti nesiryžo, nes nebuvo ir nėra kam vadovauti. Rusai jau ne visuomenė, ne tauta, bet minia, kuri komunistų partijos su vyriausiu karvedžiu Stalinu ganoma kaip kokia galvijų banda. Tas pats daroma ir Lietuvoje.

Tokiomis ir panašiomis šnekomis trumpiname laisvalaikį.

"Talka"

Po patikrinimo brigadininkas išdalino "Kaveče" paruoštus lapelius pasirašyti, kad pasižadame sąžiningai dirbti ir nebėgti.

Lagerio dvare gausiausiai užderėjo pomidorų, bulvių ir kopūstų. Agurkai išdegė, sunyko, kitos daržovės piktžolėse prapuolė. Javai taipogi buvo labai prasti.

Rugsėjo pradžia buvo šilta, laikėsi vasariškas oras, bet mėnesio gale ėmė lyti. Pūtė rudens vėjas, nešiojo sunkius debesis.

Prasidėjo bulviakasis. Kasti išvarė ne tik visas lauko brigadas ir daržininkus, bet ir garažo amatininkus. Laukas žmonėmis nutvino.

Daržininkai kasė kartu su brigada, kurios brigadininku buvo aukštas, juodais plaukais, juodomis akimis, į čigoną panašus rusas kriminalistas Ignatjevas. Keiksmų varžybose galėtų nukonkuruoti ir lagerio viršininką.

Bulves vertė poriniais plūgais. Vienas kriminalistas laikė plūgą, kitas - vadeles, o trečias su dalba visa jėga tvojo arkliams nugaras.

- Davai, davai, davai! - šaukė Ignatjevas.

Sukaitę, suplukę, šniokšdami arkliai beveik risčia tempė plūgą. Vagos gale gręždamiesi bailiai dairėsi, trypė, šonais plakė, žaboklius nervingai kramtė.

- Nemokate arti, eikite velniop ir gyvulių nekankinkite! – negalėdamas žiūrėti į sužvėrėjusius žmones, pripuolė ūkininkas Štuikys.

- Pašiol ty...! - užsimojo dalba rusas. Kai užvažiuosiu per makaulę, tai žinosi!

- Pasitrauk, bliad, ne tavo reikalas! Eik kasti! Čia, bliad, mūsų niekas negaili, ir mums nėra ko gailėti, - šypsodamasis kalbėjo Ignatjevas.

- Nuka, rebita, vziali...!

Smūgiai per arklių nugaras, kaip per bubiną, girdėjosi gal už kilometro. Į gyvulių kankynę nesikišo konvojus, nesikišo ir viršininkai. Šypsodamiesi džiaugėsi, kad sparčiai ir išradingai arė.

Soclenktynės

Bulviakasiui "Kaveče" skyrė didžiausią dėmesį. Nustatė ir paskelbė brigadų soclenktynes. Ant barako sienos pakabino išdažytą, išmargintą lentą, kur dideliais skaitmenimis rašydavo, kiek procentų brigados išdirbdavo. Kitoje lentoje mirgėjo rekordininkų pavardės. Didžiausi rekordininkai buvo tie, kurie siuntiniais dalindavosi su brigadininkais ir "auklėtojais". Jie nedirbdami išdirbdavo po du, tris šimtus procentų.

Greta bulvių lauko pasėta cukrinių runkelių. Koks neišpasakytas gardumas valgyti keptą runkelį su duona! Valgydavome apsilaižydami ir šnekėdavome, kodėl gi namie to pigaus gardėsio niekas nevalgė. Turbūt šis mūsų atradimas buvo niekam nežinomas. Klaipėdos krašto lietuvis Seniukas juokdamasis sakė: "Hunšer ist der beste Koch". (Alkis geriausias virėjas.)

Rūbai

Po bulviakasio buvo baisu žiūrėti į žmones. Nuo lietaus ir purvo drabužiai suskreto, sustiro. Kelnių keliai prakiuro, rankovių alkūnės suplyšo. Paskutiniai - skalbiniai ant kūno supuvo. Pro kiauras vietas nuogas kūnas žybčiojo. Purvinų skvernų skarmalai tabalavo kaip ubagų terbos. Tais purvinais drabužiais reikėjo dieną dėvėti, naktį klojėti.

Mano kareiviški batai išklypo, užkulniai prakiuro. Skalbinių seniai nebeturėjau. Sveiki buvo tiktai kailinėliai, kuriuos sesuo atnešė į kalėjimą kelionei į Sibirą. Kad nepavogtų, kas dieną juos  vilkėdavau, o naktį laikydavau po galva. Nuo lietaus jie išglebdavo, o išdžiūvę vėl būdavo minkšti, lengvučiai.

Atėjo tikras ruduo. Spalių mėnesį lauko brigados pjovė suglebusias, prie žemės priplaktas ir rūdžių suėstas avižas, vežė grikius, arė laukus. Daržininkai rinko sėklinius agurkus, peiliais juos skrodė ir minkštimus grandė į statines, kad išrūgtų ir būtų galima sėklas išplauti.

Agronomas Žukovskis, besitrindamas tarp viršininkų, sužinojo, kad spalių mėnesį vėl būsiąs etapas į Rusiją.

Įsakyta visus politinius varyti į bendrus darbus. Iš raštinės, iš sandėlių ir iš kitų lengvesnio darbo vietų politinius pašalino ir jų vielose susodino kriminalistus.

Papildymas

Iš kalėjimų atvežė naujų žmonių - tiktai kriminalistų. Buvo keli lietuviai ūkininkai, nuteisti už netesėjimą atiduoti pyliavas. Jie atnešė naujų žinių. Miškiniams gaudyti privežta daug rusų kariuomenės. Tarp partizanų ir rusų vykstančios aršios kautynės. Kaimuose dažni kruvini atsiskaitymai. Rusai masiškai areštuoja miškinių gimines ir tuos, kurie teikia pagalbą. Miškiniai atsikeršydami žudo skundikus ir strebus. Žodžiu sakant, velnio pasėta sėkla nešanti puikų derlių. Bolševikinė valdžia paskelbusi miškiniams įsakymą mesti ginklus ir eiti registruotis. Jeigu geruoju pasiduosią, nebūsią baudžiami. Miškiniai netikį bolševikų malone, ir jų skaičius ne mažėjąs, bet didėjąs.

Europoje 

Neramu Lietuvoje, neramu ir Europoje. Paryžiuje vykstanti sąjungininkų taikos konferencija su buvusiais Hitlerio Vokietijos satelitais. Lenkų Anderso armija, išsilaipinusi Italijoje, laukianti progos grįžti į nepriklausomą Lenkiją. Londone laukianti laisvės emigracinė Lenkijos vyriausybė, generalinis štabas, susidedąs iš 600 darbuotojų, aukštosios karo mokyklos ir kariuomenės paruošimo centrai. Bolševikai nesutinka, kad anie grįžę paimtų valdžią. Bolševikai sudarė kitą Lenkijos vyriausybę.

Niurenbergas

Niurnberge baigėsi beveik metus trukęs tarptautinio karinio tribunolo procesas hitleriniams karo nusikaltėliams teisti. Dauguma teisiamųjų nuteisti pakarti. Nekalčiausio ir doriausio angelo sparnais pasipuošęs Sovietų sąjungos generalinis prokuroras Rudenka baigiamąja kaltinamąja kalba kėlė hitlerininkų padarytas ir nepadarytas šunybes ir reikalavo mirties bausmės ne tik teisiamiesiems, bet ir visam vokiečių generaliniam štabui, visiems valstybės organizacijų sistemos vadovams. "Gestapininkai, - šaukė Rudenka Niurnberge, - tardydavo tiktai naktį. Tardyti šaukdavo į atskirą kamerą, kur būdavo įtaisyti specialūs kankinimo įrankiai. Mušdavo guminėmis lazdomis".

- Kad juos kur velniai! - nusikvatojo Galvanauskas, - Rudenka turbūt sumaišė čekistus su hitlerininkais.

- Čekistai jau daugiau kaip dvidešimt metų su guminėmis lazdomis darbuojasi, o Rudenka nemato, kas panosėje dedasi, - atsiliepė jaunas moksleivis.

- Lygiai tokių pat ir dar baisesnių kaltinimų bet kas galėtų pateikti Kremliaus tironams. Bet jie karo laimėtojai, ir tik todėl Rudenka neraudonuodamas gali šakotis ir nekaltą angelą vaidinti, manydamas, kad pasaulis užmiršo bolševikų tironiją, sunaikinusią dešimtis milijonų nekaltų žmonių, - užsidegęs kalbėjo muzikas Paulauskas. - Teisingiausia, žinoma, būtų buvę, jeigu Niurnberge kartu su Gioringu, Ribentropu, Keiteliu ir kitais hitlerininkais ant kaltinamųjų suolo būtų sėdėję Stalinas, Molotovas, Suslovas, Berija ir kiti Kremliaus tironai. Reikėjo juos visus kartu

teisti ir visus ant vienos šakos pakarti. Tuomet žmonijai tikrai būtų atėjusios ramybės dienos.

Etapas

Agronomas Žukovskis nemelavo. Lapkričio pradžioje prieš Spalių revoliucijos šventę vėl sutaisė politinių kalinių etapą, į kurį patekome beveik vieni lietuviai. Mano laimei, prieš kelionę gavau maisto ir drabužių siuntinėlį, kurį atsiuntė gerieji bičiuliai. Gavau skalbinių ir šiltų viršutinių drapanų.

- Nenusiminkite, - atsisveikindamas guodė muzikas Paulauskas, - Rusijoje gal bus geriau, gal nebus to išskirtinio lietuvių traktavimo. Visas bolševikų ekonominis gyvenimas paremtas kalinių darbu. Po karo jie stengsis pasirodyti žmoniškesni, o be to, žmonės ir jų rankos labai reikalingi sugriautam ūkiui atstatyti.

- Rusijoje, žinoma, bus geriau, - pritarė Jurskis. - Čia, Lietuvoje, negarantuotas gyvenimas. Vos tik kas, tuoj atsiskaitymai. Rusijoje taip nebus. Aš tikiu Linkolno žodžiais, kad kurį laiką galima mulkinti vieną žmogų, visą laiką galima mulkinti kai kuriuos žmones, bet negalima visą laiką mulkinti visų žmonių. Mes iš lagerių grįšime tikrai į Nepriklausomą Lietuvą.

- Galima ar negalima, - atsiliepė advokatas Šiškevičius, - bet va jau trečią dešimtį metų mulkina, ir ką tu jiems padarysi. Pučia tamsias miglas, kad žmonės nesusigaudytų, ir jiems sekasi. "Prisijungimo" miglą paleidę, pasigrobė Pabaltijį. Dabar skleidžia "demokratijos" miglą ir, žiūrėk, pasiglemš Lenkiją ir kitus kraštus, kur yra koją įkėlę.

- Ech, vyručiai, - atsiliepė linksmasis Galvanauskas, - kur ir kaip gyvensime, laikas vietoje nestovės. Metai, rodos, labai pamažu skrieja, bet kartu ir labai greitai. Beveik metai prašvilpė Šilutėje, nugrims amžinybėn ir dešimtmetis, palikdamas miglotus kaip sapnas prisiminimus. Kada nors susitikę žiūrėsim kits į kitą ir stebėsimės, kaip čia atsitiko, kad taip greitai seniais palikome.

- Laimingos kelionės - iš tolo šaukė agronomas Žukovskis.

Apie 40 vyrų ir 15 moterų iki vartų palydėjo Paulauskas, Žitkus, Jurskis ir kiti lietuviai.

Vėsokas rudens vėjas gainiojo pilkus debesis, praplėšdamas juose didelius plyšius, pro kuriuos auksiniai saulės spinduliai nutvieksdavo šilą, laukus ir užpakalyje tolstantį lagerį. Po kojomis čežėjo pageltę medžių lapai. Mes žygiavome į geležinkelio stotį.

Sunkiai dūsavo eidamas žemaitis Kazlauskas. Jaunas aukštaūgis vaikinas į etapą pateko iš ligoninės, kur gulėjo sirgdamas šlapiu pleuritu. Ligonis lageriui nereikalingas ir nenaudingas - tesižinie su juo kiti.

Geležiniais virbais išpintame vagone per dvi paras atvežė į Vilnių. Lukiškių kalėjime iškratė, išmaudė ir išskirstė po 6-8 žmones į nedideles kameras. Su Šilutės bendradarbiu Edvardu Tautkevičiu teko išsiskirti.

Miegojome ant plikų grindų, nes kamerose lovų ir gultų nebuvo. Maitino iš tradicinės spjaudyklės duona ir neskustų bulvių sriuba. Lukiškių kalėjime praleidome Spalių revoliucijos šventes.

Nekūrentoje drėgnoje kameroje Kazlauskas sušalo, ėmė kraujais spjaudyti. Skundėsi silpnumu ir krūtinės skausmais.

Macikų lagerio barakas.
 

Vartai, pro kuriuos pasakojimo herojus kasdien vaikščiodavo.

 Nuotraukos iš Šilutės muziejaus Macikų filialo.