Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:

 

               2010 balandžio 28d. Nr. 6 (102)

Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kalendorius

Archyvas

Kontaktai

Balandžio mėnesio kultūros naujienos

Planuojami kultūros renginiai

Klemensas Stulga

Birutė Morkevičienė gimė 1954 metais Pašyšių kaime, vėliau su tėvais persikėlė gyventi į Kintų miestelį, kur baigė vidurinę mokyklą ir iki  1977 metų studijavo Vilniaus pedagoginiame  institute (dabar  - Vilniaus pedagoginis universitetas) lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Baigusi institutą, mokytojavo Lentvario antrojoje vidurinėje mokykloje, vėliau sugrįžo į savo gimtąjį Šilutės rajoną.

Šiuo metu dirba Traksėdžių pagrindinės mokyklos direktore, dėsto lietuvių kalbą ir literatūrą.

Pateikiamas eilėraščių pluoštelis nėra pirmieji kūrybos bandymai. Birutė jau mokyklos laikais pradėjo kurti pirmuosius eilėraščius. Neapleido kūrybos ir studijuodama Vilniaus pedagoginiame institute.

Augusi ir jaunystę praleidusi gražiame Kintų miestelyje, prie vilnijančių Kuršių marių,  negalėjo nepastebėti įspūdingos mūsų pamario krašto gamtos kaitos. Visi neišdildomi įspūdžiai  buvo perkeliami į baltą popieriaus lapą, dažniausiai labai spontaniškai, impulsyviai, nesistengiant ieškoti įmantriai modernių ir „madingų“ raiškos formų. Įspūdis ir jo momentinis atspindys eiliuotame tekste. Kai kada – subtiliai ironiškas. („Kaime po langu/Žydi alyvos./Dar jos nedrąsios,/Dar sarmatlyvos“). 

Autorė mėgsta keliauti po Lietuvą, stebėti unikalią gamtą, įspūdžius perteikti paprastais, tačiau jaudinančiais eilėraščio žodžiais.(„Mėgstu vaikystės pievelę lankyti,/Pasėdėt po aukšta pušim./Pienių geltonų vainiką nupinti,/Šermukšnių kekių rudenį priskint“) .

             
Birutės eilėraščiuose galima įžvelgti nemažai paralelių tarp gamtos ir žmogaus. Žmogus tarsi susilieja su aplinka, tampa jos harmoninga dalimi. („Kasdien skaitau aš miško knygą, be jos man būtų nuobodu“).

Autorė subtiliai perteikia išgyvenimus, patirtus savo vaikystėje: jai taip artima sena paslaptinga palėpė ir juodas kaminas, paslaptinga spinta be durų. Čia dar gyvena jos vaikystėje pamėgtų kūrinių herojai, pačios slapčiausios svajonės, ateities vizija,  daiktai, primenantys jau, ko gero, niekada nebesugrįšiančius laikus.

Birutė savo eilėraščiais jau ne kartą džiugino Traksėdžių bibliotekos skaitytojus, meilę poetiniam žodžiui visada stengiasi perteikti savo mokiniams. Ir dabar dar vis džiaugiasi buvusios mokinės Jūratės Žulkutės sėkmingais kūrybiniais bandymais.

Birutės Morkevičienės eilėraščiai

Verbų sekmadienis,

Širdy ramybė.

Kasdien keliaujame...

Tolyn į amžinybę.

Pavargę ar linksmi,

Išdidūs ar liūdni,

Visi mes randam vietą

Ilgam gyvenimo kely.

Atgal tik atsisukę

Pajuntam metų naštą,

Jų daug, gal kartais

Ir per sunkiai buvo nešta.

***

Kokia ramybė,

Ir balta tyla.

Banguoja Nemunas

Už lango.

Plasnoja gandras neramus,

Jis savo lizdo neberanda.

Jau kalasi pirma žolė,

Atšlaitėse žibutės žydi,

Šalpusnių dar mažai,

Žibutėms jie pavydi.

***

Turiu važiuot panemunėm,

Taip mėgstu šią kelionę.

Žibučių mėlyna šviesa

Užlieja širdį, užliūliuoja.

Gražiau dar niekur nemačiau.

Tas mėlynumas – tai jėgų šaltinis.

Pavasari, būk sveikas,

Tai veržias iš krūtinės.

***

Kas vakarą elektroninę žinutę

Savo vaikams parašau,           

Ir nuotraukų iš šeimos albumo

Jų pažiūrėt paprašau.

Vaikai, tik nepamirškit gimtojo krašto,

Tik nepamirškit saulėlydžių gražių,

Nepamirškit tėvynės, padangėj vyturių

Ir nuostabių brangių draugų.

Pajūrio smėlio nepamirškit,

Ir ošiančių pušų,

Bangų mūšos prie kranto,

Svaigių gamtos kvapų.

***

Prie medžio prisiglausiu,

Klausysiuos jo kalbos.

Pajutusi jo metų kraitį,

Laiminga būsiu visados.

Miške taip gera būna,

Ošimo medžių aš klausaus,

Ir nesvarbu, kad tądien

Nesutikau nė vieno žmogaus.

Kasdien skaitau aš miško knygą,

Be jos man būtų nuobodu.

Jaučiu – liūdėdama ar džiaugdamasi

Jame praleisiu daug dienų.

***

Mėgau užlipt į palėpę.

Paslapčių ten buvo šimtai.

Kaminas juodas, spinta be durų.

Ir dėžių, dėžių daug labai.

Valandų valandas ten aš sėdėjau.

Anderseno "Bjaurųjį ančiuką" skaičiau.

Kūriau šviesių svajonių vainiką,

Gražią ateitį savo mačiau.

Ten Kalėdų eglutės žaisliukai

Laukdavo metų naujų,

Ten žaislai, megztiniai, suknutės

Tapdavo istorijos atributu.

Kartą užlipus palėpėn

Daug ko ten neberadau.

Dingo vaikystės akimirkos brangios.

Kaip ilgai dėl to aš verkiau.

***  

Žemuoges veriam ant smilgų

Tarsi praėjusius savo metus.

Žvilga jos saulėje blaškomos vėjo,

Geresnio laiko tikrai jau nebus.

Mėgstu vaikystės pievelę lankyti,

Pasėdėt po aukštąja pušim.

Pienių geltonų vainiką nupinti,

Šermukšnių kekių rudenį prisiskinti.

***

Pakelkit

nuo žemės

gėlę.

Gal ji  paguosti

dar ką galės?

Pakelkit

nuo žemės

Žmogų –

jis dar ilgisi

meilės didelės.

Paleiskit

iš nelaisvės

gerą žodį –

išgirdus jį,

palaima užlies.

***

Kas sumaišo rudeniui dažus,

Kad jis toks mielas ir gražus?

Geltonais lapais papuošia gatves,

Prikrauna pilnas grybų pintines.

Už gelsvo miško vakare

Saulutė leidžias paslapčia.

Diena trumpesnė, jau ruduo,

Šaltesnis ir tamsesnis jūroje vanduo.

***

Saulė

pakėlė

žemę.

Žemė

pakėlė

žolę.

Žolė

pakėlė

paukštį.

Paukštis

pakėlė

žmogų.

Žmogus

pakėlė

ilgesį ...

meilės,

doros,

tiesos.

***

Lubinai

Lubinų žvakės

Rymo prie kelio,

Kiek daug, kiek daug

Mėlynų akelių.

Kalno papėdė

Žydi rausvai.

Ir čia, ir ten -

Tie patys lubinai.

Švyti prieš saulę

Jūra spalvų -

Gal tik pavasarį

Čia taip gražu.

Vėjas sėklelę

Neša toli.

Savęs dalelę

Pasės pakely.

Alyvos

Kaime po langu

Žydi alyvos.

Dar jos nedrąsios,

Dar sarmatlyvos.

Bijo šalnų ir

Šiaurės vėjų,

Šiemet kaip pernai

Dar nežydėjo.

Žiedą po žiedo

Skinam visi,-

Laimės vis ieškom-

Seni ir jauni.

Tikim tais burtais

Vaikystės savos,

O gal ir gegutė

Laimę iškukuos.