|
|
Kultūrininkas
iš Vilkų kampo
Saulius SODONIS
Gražiai ir kiek neįprastai įvardintame Vilkų kampo kaime jau ne vienerius
metus gyvena Mindaugas Nogaitis su šeima. Užaugęs vos už keletos kilometrų
esančiame Švėkšnos mietelyje, labai dažnai vasarodavo visai čia pat, vos už
kelių šimtų metrų esančioje tėvelio tėviškėje. Nuo seno Nogaičiai garsėjo
kaip rimti ūkininkai. O rubežiavosi su kitais ūkininkais Majorais. Ir,
likimui nusišypsojus, jis įsigijo jų ūkį. Šiandien jis ne tik čia gyvena,
bet ir puoselėja šio Švėkšnos seniūnijos kaimo kultūrą.
Kaimo šviesuolis
Paklausus, kas yra Mindaugas Nogaitis, greičiausiai dauguma iš karto
pasakys, kad tai kaimo muzikantas. Tai tik dalis tiesos, nes pagal turimą
išsilavinimo cenzą Mindaugas yra profesionalus režisierius,
Nepriklausomybės pradžioje įgijęs tos srities išsilavinimą Klaipėdos
fakultetuose, kaip tada sakydavo. O pilniau šnekant, yra baigęs tuometinį
Lietuvos konservatorijos Klaipėdos meno fakultetus. Tačiau likimo ironija,
pagal specialybę teko dirbti tik visuomeniniais pagrindais, kai vadovavo
Švėkšnos Klojimo teatrui.
Tačiau mokymasis Klaipėdoje imliam ir žingeidžiam švėkšniškiui pasiūlė
daugybė įdomių dalykų, kuriais jis tebesižavi iki šiol. Visų pirma tai
meilė ir pagarba praeičiai. Tam jis skyrė nemažą, o gal net ir didžiąją dalį
savo sodybos dalį, joje įkurdindamas muziejų.
Pradžia Rusnėje
Klaipėdoje studijuoti teko įdomiam žmogui Klojimo teatro entuziastui ir
patriotui Petrui Bielskiui vadovaujant. Tai nepaprastai plati asmenybė,
savo studentams davusi ne tik platų supratimą apie teatrą, lietuvių požiūrį
jį, bet plačią gyvenimišką patirtį.
Likimas taip jau susiklostė, kad P.Bielskis Rusnėje kartu su vietos
gyventoju Kazimieru Baniu tuo metu įsigijo seną sodybą. Ji senos šio krašto
gyventojos šiems žmonėms buvo perduota su sąlyga, kad čia bus įkurta Žvejo
sodyba, kurios ūkiniame pastate bus numatyta vieta ir Klojimo teatrui.
Statiniai buvo labai seni, todėl reikėjo nemažai pastangų, kad jie būtų
prikelti šiuolaikiniam gyvenimui. Visų pirma, reikėjo daug darbo. P.Bielskis
pasiūlė savo studentams padirbėti remontuojant šią seną Rusnės sodybą,
juolab, kad joje turėjo rastis muziejus bei teatras.
Daug studentų dirbo Rusnėje. Tačiau ne vienas šį darbą suprato kaip
praktiką, kurią atlikę išvažiuodavo namo. O mūsų pasakojimo herojui
Mindaugui Nogaičiui pamaryje labai patiko ir jis pasiliko čia darbuotis
visai vasarai. Tai suartino jį su Kazimieru Baniu ir visa Rusnės aplinka.
Jam patiko praeitis, patiko atradimai, kuriuos pasitaikė remontuojant seną
namą jo sienos ir visa aplinka slėpė nemaža paslapčių.
Likimas lėmė, kad Rusnėje Mindaugas įsigijo ir pirmąją savo bandoniją. Ją
nusprendė parduoti vietos muzikantas Antanas Turauskas. Nors šiandien
M.Nogaitis jau turi 14 šių instrumentų, tačiau pati pirmoji taip ir liko
pati brangiausia. Ne pinigine išraiška, žinoma, bet kaip instrumentas,
kuriuo lengviausiai groti, kurio klavišais pirštai patys laksto ir leidžia
pačius skambiausius muzikos garsus. Matyt taip likimo buvo skirta, nes po
kelių mėnesių buvęs šio instrumento savininkas mirė. Taip su instrumentu
Mindaugas gavo ir šio garsaus Rusnėje muzikanto instrumento dvasią.
O su Rusne, bei Kazimieru Baniu jį ir dabar tebesieja šilti jausmai
nutaikęs progą jis vis aplanko jį.
Ypatinga aplinka
Plačius laukus ir gaivų orą pamėgęs, nors ir Švėkšnoje augęs, Mindaugas
Nogaitis nuo mažumės svajojo įsikurti patrauklioje vietoje. Ir vėl kitaip,
kaip likimo pirštu nepavadinsi sodybą pavyko įsigyti visai netoli tėvo
tėviškės, kurioje prabėgo jo vaikystės vasaros.
Jau pirmą kartą čia apsilankius iš kart galima pajusti labai gerą šios
vietos aurą. Gal ir ne veltui, nes gyvenamas namas pastatytas vos už kelių
žingsnių nuo Vilkų kampo alkakalnio. Jį su ypatinga meile ir atsidavimu
puoselėja šios vietos šeimininkas su šeima. Ant jo viršūnės jis pastatė
kažkada Švėkšnoje per audrą nuverstą medį, kurį atitinkamai tai vietai
pritaikė. Šiandien ši vieta primena kažkada čia vykusias apeigas. Joms bei
čia kažkada gyvenusiems protėviams atminti prieš keletą metų Mindaugas
parengęs projektą ir gavęs šiokią tokią valdžios paramą, surengė
tautodailininkų plenerą. Vietos skulptoriai iš ąžuolų išskobė ir pastatė
keletą skulptūrų lietuvių karžygiams bei dievams atminti. Šiandien jos
pirmosios ir pasitinka į šią vietą pasisvečiuoti užsukusius svečius.
Muziejus
Gyvenamoji troba, kurioje gyvena M.Nogaitis, yra pastatyta visai šalia
alkakalnio. Ji sena ir greičiai čia jau stovinti ne vienerius metus,
dešimtmečius ar gal net šimtmečius. Galima manyti, kad ją taip arti galėjo
pasistatyti tik artimai su buvusia šventviete susiję asmenys. Kas žino, ar
kartais čia nėra buvusi žynių buveinė, kurioje vėliau istorijos bėgyje
įsikūrė šio krašto žemdirbiai, kiek primiršę šios vietos svarbą ir šventumą.
Buvusioje paradinėje mano pusėje, perėjus senovines gonkeles, patenki į
senovės pasaulį: jau pačioje priemenėje išdėliota, sukabinta, pastatyta ar
padėta daugybė praeityje buvusių visai įprastų ir kasdienių dalykų nuo
butelių su kamščiais iki bezmėnų, kurių pagalba buvo nustatomas svoris. Yra
ir visai nematytų dalykų: tai arklio numeris, kaip dabar pasakytumėm, be
kurio nebuvo galima įvažiuoti į turgų. Yra čia ir kalviškų arklio užraktų.
To reikėdavo ir nakčiai pančiojant laukuose besiganantį arklį ar tiesiog kur
viešoje vietoje prirakinti, kad nenueitų ar kas nenuvarytų. Tai unikalūs
darbai, kurie turėdavo tik po vieną spyną pagaminusio kalvio raktą.
Tačiau patys įdomiausi eksponatai yra pagrindiniame kambaryje: čia ir 14
bandonijų, nemažai armonikų, akordeonų. Apie kiekvieną jų nesustodamas
pasakoti Mindaugas. Pavyzdžiui, bandonijos yra skirstomos į koncertinas,
bandonikas ir pačias bandonijas. Skirtumus žino tik specialistai. Juos
mielai parodys ir pademonstruos šios kolekcijos šeimininkas. Beveik visi
instrumentai yra veikiantys. Tiesa, ne visi taip skambiai, kaip pirmoji
įsigyta Rusnėje.
Yra čia ir kaimo meistrų pagamintas instrumentas basedla. Jis visiškai
originalus ir juo taip pat grojama. Įsigijus jam tik vieną stygą teko
atkurti. Yra ir nematytas instrumentas klavikordas. Tai klavišinis
instrumentas, kuris visiškai atsitiktinai pateko Mindaugui. Kažkur
Aukštaitijoje jį pamatė vienos kaimo sodybos vasaros virtuvėje, kur jis buvo
naudojamas tiesiog kaip stalas. Po neilgų derybų jis parvažiavo į Vilkų
kampą. O kiek čia įvairių atvirukų, senų šio krašto žmonių nuotraukų. Yra ir
senieji notgeldai Klaipėdos krašto pinigai, kurie buvo įvesti po Pirmojo
pasaulinio karo. Dabar M.Nogaitis suka galvą, kaip juos reikėtų eksponuoti,
nes tokių nėra daug išlikusių. Ir retas apie juos yra girdėjęs.
Kita dalis jo surinktų įvairių senovę menančių daiktų yra laikoma
buvusiame tvarte. Jis drėbtas iš molio ir taip pat alsuoja senove tiesiog
ir pats yra eksponatas. Čia, kaip ir dera, laikomi sudėti stambesni daiktai.
Yra čia ir kalviškos odinės dumplės, vežimaičiai, nedidelis malūnas ir net
bene seniausias eksponatas akmeninės trinamosios girnos. O kur dar
visokios iškabos, žibintai, statinės ir kiti dabar jau eksponatais tapę
dalykai. Jų neišpasakyta daugybė.
Tiesiog sunku išvardinti, ką dar surado ir apie ką gali pasakoti šių
senovinių dalykų kolekcionierius. Kiekvienas eksponatas labai unikalus ne
tik savo praeitimi, bet įsigijimo istorija. Todėl buvo labai įdomu sužinoti,
kaip šie senoviniai dalykai pateko čia, ir ar labai pyksta namiškiai, kai
Mindaugas jiems įsigyti leidžia šeimos pinigus. Pasirodo, jie čia patenka
įvairiais būdais. Žinoma, reikia ir pinigų, tačiau jų įsigijimui skiria
tiek, kad dar iš šeimos reikalams lieka paknakamai, juokėsi Mindaugas. O
nemažai eksponatų atnešė ir padovanojo vietos bei apylinkių žmonės sužinoję
apie čia kuriamą muziejų. Jis prašė labai padėkoti kaimynams bei visiem
šiems žmonėms, kurie padeda jam kurti jį. Tai tuo pačiu ir šios vietos
garsinimas bei čia kažkada gyvenusių žmonių pagerbimas. Ypatingai jam padeda
taip pat senovės mylėtojas ir žinovas saugiškis Donatas Jaunius.
Muzikantas ir aktorius
O muzikantu jis tapo nuo mažumės pamėgęs ją. Specialiai groti niekur
nesimokė tiesiog kaip ir senais laikais tapo savamoksliu muzikantu.
Tiesa, Mindaugas prisipažino, kad natas pažįsta, tačiau muzikuoja iš
klausos. Ir ne tik pats. Jis dirba Švėkšnos sanatorinėje mokykloje
auklėtoju. Ir vadovauja nedidėliai auklėtinių kapelai, su kuria ir pats
groja. Nesenai jis su šia kapela muzikavo Šilutės vykusioje Gatvės muzikos
dienoje.
Yra vadovavęs ir Inkaklių dainoriams. Kadais buvęs labai gražus kolektyvas,
kurį sudarė po darbų į Kultūros namus besirenkantys šio kaimo bei apylinkių
žmonės. Smagus buvo tada laikas, prisimena Mindaugas. Daug gražių dalykų
buvo sukurta. Tačiau uždarė valdžia kultūros namus patobulino valdymą. O
žmonės liko, pasiliko ir Kultūros namų pastatas. Dar ilgai vakarais rinkosi
ten buvę Inkaklių Dainoriai. Kurį laiką dar rengė projektus ir gaudavo
finansinę valdžios paramą. Ir toliau su jais buvo jų vadovas M.Nogaitis.
Dabar viso to jau nėra, nors, kaip sakė buvęs jų vadovas, žmonės dar norėtų
rinktis.
Kažkada M.Nogaitis savo sodyboje buvo surengęs Vilkų kampo country.
Atvažiavo šilutiškė Karčema, Salūnas buvo labai smagus renginukas
prisimena jo sumanytojas. Tada viskas kaimas džiaugėsi.
Nesenai buvo ir spektaklį pastatęs Žemaitės Piršlybas, o su Švėkšnos
policijos nuovados policininkais Šerifas ir Co. Ir vėl prisimena, kad jie
labai šaunūs artistai buvo. Scena buvo (ir tebėra) įrengta daržinėje, kaip
ir pridera Klojimo teatrui. Su šiokia tokia nostalgija apie buvusius
renginius kalbėjo šviesus iš prigimties Mindaugas Nogaitis. Nors šiuo metu
jis nori šiek tiek susisteminti savo muziejinius eksponatus, tačiau į jį
žiūrint buvo labai panašu, kad kada nors Vilkų kame, čia, jo sodyboje, vėl
skambės aktorių balsai, o gal net liesis kaimo kapelų melodijos. Ar vyks dar
kokie svarbūs ir reikšmingi dalykai. |
|
