Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:

 

               2010 liepos 14d. Nr. 11 (107)

Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kultūros naujienos

Archyvas

Kontaktai

Planuojami kultūros renginiai

Piktžaizdės draskymai: Klaipėdos krašto dvarai. II d.

Darius Barasa

Šilutės dvaro sėkmės ...

Iš Klaipėdos krašto dvarų, kuriems ateityje gali pasisekti, verta paminėti Sendvario (Althof), Gedminų (Götzhofen), Rumpiškės (Rumpischken), Vilkyškių (Willkischken) ir Šilutės (Adl. Heydekrug) dvarus. Pirmieji du jau yra renovuoti; Rumpiškių ir Vilkyškių dvarus irgi jau mėginama šiandien prikelti naujam gyvenimui, juos pritaikant turizmui – teikiamos paraiškos į ES struktūrinius fondus. Tačiau didžiausios viltys šiuo metu siejamos su Šilutės dvaro kompleksu. Vien tai, kad Šilutės dvare numatyta įkurti Mažosios Lietuvos regioninį kultūros ir turizmo centrą, regis, reikalautų plačiau pakomentuoti šio objekto sėkmės istoriją.

Pagrįstai teigiama, kad Šilutės dvaras yra bene vienintelis išlikęs mažiausiai pažeistas dvaro kompleksas buvusiame Klaipėdos krašte. Svarbu ir tai, kad šis dvaras nebuvo privatizuotas, o išliko priklausantis valstybei (savivaldybei). Tai, kad Šilutės dvarui buvo paskirta misija tapti Mažosios Lietuvos kultūros centru, labiausiai nulėmė visuomenės opinija ir šios nuomonės pagrindu praėjusio amžiaus 10-to dešimtmečio pradžioje išvystyta koncepcija. Formuojant šią koncepciją, dėmesys buvo atkreiptas į dvaro ir ypač paskutinio jo savininko, dvarininko Hugo Scheu nuopelnus Šilutės miestui bei lietuvių kultūrai.

Verta priminti, kad pokaryje dvaras buvo nacionalizuotas ir paverstas žemės ūkio mokykla. Dvaro pastatai buvo pritaikyti mokyklos ir jos darbuotojų poreikiams. Dvaro rūmuose ir priestate įrengtos klasės ir kabinetai. Iš malkinės padaryta mokinių valgykla ir virtuvė. Klėtyje įrengtas berniukų, o buvusioje kiaulidėje – mergaičių bendrabutis. Arklidės buvo paverstos sporto ir iškilmių sale, karvidėje įrengti kabinetai, garažas ir nedidelė salė, o tarnų name – biblioteka. Daržinėje, padarius keletą pakeitimų, buvo įrengtas tvartas mokyklos darbuotojų gyvuliams, garažai ir sandėliai. 1985 m. žemės ūkio technikumui pastačius naujas patalpas, ši įstaiga išsikėlė iš dvaro komplekso. 1990 m. buvo pradėti dvaro restauracijos darbai.

Tiesą sakant, prasidėjo tik centrinių dvaro rūmų restauravimo darbai. Apie ūkinių dvaro pastatų kokį nors atkūrimą ilgai dar nebuvo galvojama. Pradžioje entuziazmo ir iniciatyvų būta daug: dvaro paveldo prikėlimas naujam gyvenimui tuomet prilygo vienam iš desovietizacijos žingsnių, nes sovietmečiu dvarą ir jo istoriją iš visuomenės sąmonės stengtasi ištrinti. Dėl centrinių rūmų pritaikymo ar panaudojimo nekilo jokių abejonių: čia turėjo įsikurti Šilutės muziejus.

Ankstyvame pokaryje muziejus Šilutėje susikūrė surinktų dvaro muziejaus kolekcijų pagrindu, tad muziejaus sugrįžimas į dvarą laikytas logišku žingsniu. Anuomet, regis, užteko tokios paprastos dvaro atkūrimo koncepcijos. Vis labiau imta manyti, kad šis derinys – dvaro rūmai ir muziejus – gali tapti reprezentacine Šilutės miesto ir turistų traukos vieta.

Pati dvaro restauravimo pradžia tikrai nežadėjo nieko blogo ir tikrai niekas negalėjo tuomet net pagalvoti, kad šis procesas užsitęs keletą dešimtmečių. Gana greit buvo padaryti visi restauracijai reikalingi tyrimai ir fiksavimo darbai. Pati restauracija prasidėjo nuo esminių pastato konstrukcijų keitimo ir stiprinimo darbų: buvo sustiprinti pamatai, perklotos perdangos, naujai perdengtas stogas, stogą laikančios konstrukcijos. Svarbu pažymėti, kad buvo konservuotos smarkiai apnaikintos rūmų vidaus freskos. Vėliau pastato fasadinėje pusėje buvo pakeisti langai, naujai nutinkuotas ir nudažytas fasadas. Beje, atnaujintas tik fasadas – kiemo pusė ir pastato vidus iki šiol primena ankstyvo pokario metus.

... ir nesėkmės

Taigi, per 18 metų sugebėta visiškai restauruoti tik centrinių rūmų flygelį, kuriame šiuo metu jau įsikūrė muziejaus administracija ir buvo perkelta dalis muziejaus fondų. Taip pat restauruota ir buvusi malkinė, kurioje įrengtos medžio ir grafikos restauravimo dirbtuvės. Deja, visi kiti dvaro ansamblio pastatai lieka avarinės būklės. Kaip skelbiama, iš viso į minėtus restauravimo darbus buvo investuota virš 3 mln. litų. Niekas neabejoja, kad už tokias lėšas per tokį ilgą laiką buvo galima padaryti kelis kartus daugiau. Dėl to visų pirma reikėtų kaltinti vietos valdžios pasyvumą, nereguliarų ir nepakankamą finansavimą, nereguliarų restauracijos darbų vykdymą, griežtos darbo kokybės kontrolės nebuvimą. Daug pinigų buvo iššvaistyta broko taisymams. Restauracijos darbams naudotos prastos kokybės medžiagos.

Pradinis entuziazmas ir euforija dėl dvaro atgaivinimo netruko virsti visuotiniu pesimizmu. Tai puikiai atsiskleidžia iš vietinės spaudos straipsnių. Kasmet juose buvo kritikuojamas varganas dvaro restauracijos finansavimas ir lėti darbų tempai, nubrėžiamos vis niūresnės dvaro restauracijos perspektyvos. Devintame dešimtmetyje jau niekas neabejojo, kad dvaro atgaivinimas tęsis ir XXI amžiuje. Vieno iš straipsnių antraštė tuomet skambėjo išties sąmojingai: esą Šilutės dvarą galėtų išgelbėti nebent ... buvęs dvarininkas.

Dvaro atgaivinimo idėjai ypač skausmingas buvo vietos valdžios 1998 m. sprendimas leisti privatizuoti kai kuriuos dvaro komplekso pastatus. Tuomet buvo privatizuoti buvęs sodininko namas, kalvė, ledainė ir svirnas. Teisintasi tuo, kad esą nei valstybė, nei rajonas nepajėgia išlaikyti vientiso dvaro komplekso, todėl, kol nesugriuvo kai kurie pastatai, reikią juos perleisti privačiam kapitalui. Suprantama, prie tokio dvaro komplekso išskaidymo prisidėjo ir bendros, nuoseklios koncepcijos dėl dvaro atgaivinimo nebuvimas. Tokia koncepcija susiformavo tik 1999–2000 m.

Naujos viltys ...

Optimizmo ženklų dėl Šilutės dvaro atgaivinimo pasirodė jau pačioje naujo tūkstantmečio pradžioje. 1999 m. Lietuvos Tūkstantmečio programos valstybinei komisijai buvo įteiktas projektas Šilutės dvaras – Mažosios Lietuvos regioninis kultūros centras. 2003 m. Lietuvos vyriausybė šį projektą patvirtino. 2002 m. jis buvo įtrauktas ir į Regionų kultūros plėtros programą. Tad vien iš Lietuvos tūkstantmečio programos Mažosios Lietuvos regioninio kultūros centro Šilutės dvare įkūrimui, o tas faktiškai reiškė dvaro pastatų restauravimą ir pritaikymą numatytai veiklai, turėjo būti skirta apie 19 mln. litų. Pagal minėtą projektą visas dvaro pastatų kompleksas turėjo būti pritaikytas muziejinei, etnokultūrinei veiklai. Naujoviškumu išsiskyrė sprendimas įrengti kavinę ir jaunimo viešbutį.

Ieškant galimybių gauti paramą iš ES fondų, buvo konsultuotasi su Lietuvos kultūros paveldo centru ir Lietuvos turizmo departamentu. Minėta koncepcija buvo pakoreguota. Pirmiausiai šioje koncepcijoje buvo išryškintas turizmo aspektas. Todėl galutiniame koncepcijos variante Šilutės dvaras nurodytas ne vien kaip regioninis kultūros, tačiau ir turizmo centras. Pagal šią koncepciją Šilutės savivaldybės parengtas projektas gavo PHARE 2002 EES programos finansavimą (bendra projekto suma apie 143 tūkst. eurų) dvaro pastatų rekonstrukcijos ir pritaikymo techninei dokumentacijai parengti. Kol kas minima koncepcija ir projektas iš dalies dar tebegalioja ir šiandien.

Pagal esamą koncepciją centriniuose dvaro rūmuose numatyta įkurti muziejų su ekspozicinėmis salėmis, paveikslų galerija, kamerinių koncertų sale ir edukacijos centru; buvusias arklides numatyta paversti tarptautinių konferencijų centru su dviem – 150 ir 50 vietų – salėmis, taip pat kavine; buvusiose karvidėse numatyta įkurti senųjų Klaipėdos krašto amatų centrą su audimo, keramikos dirbtuvėmis, senąja spaustuve, taip pat grafikos ir medžio restauravimo dirbtuvės; buvusią daržinę numatyta paversti vad. klojimo teatru, kitaip tariant, etnokultūrinių renginių centru su beveik 300 vietų patalpa; dalis ploto taip pat būtų skirta žemės ūkio padargų ekspozicijai; buvusioje kiaulidėje, vėliau darbininkų name, numatyta įrengti vad. jaunimo nakvynės namus, kitaip sakant, nebrangų viešbutį atvykstantiems turistams, konferencijų, renginių dalyviams; šalia šio pastato yra numatyta įrengti prieplauką valtims, baidarėms, vandens dviračiams ir pan.

2006 m. iš INTERREG Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos Federacijos Kaliningrado srities Kaiminystės programos (Neighbourhood Programme Lithuania, Poland and Kaliningrad Region of Russian Federation) buvo gautos lėšos (bedra projekto suma apie 150 tūkst. eurų) buvusio dvaro, dabar miesto parko, sutvarkymo darbų techninių projektų parengimui. Tad viską susumavus, išties nusimatė puikios dvaro komplekso ir teritorijos atgaivinimo perspektyvos. Juo labiau, kad, kaip jau minėta, šis projektas buvo įtrauktas į visą eilę valstybinės reikšmės programų: valstybinę dvarų išsaugojimo, Lietuvos Tūkstantmečio, Regionų kultūros plėtros, taip pat Klaipėdos regiono plėtros 2003–2005 m. planą, Šilutės rajono strateginį plėtros planą (2005–2014 m.). Tuomet niekam nė į galvą nebūtų šovę pamanyti, kad visa šita ilgai kurta koncepcija ir projektas subliūkš it muilo burbulas.

... ir nauji nusivylimai

Kaip netrukus paaiškėjo, visos išvardintos valstybinės programos ir strateginiai planai buvo tik nieko verti pažadai popieriuje. Vieni išvis nebuvo įgyvendinti, iš kitų irgi nebuvo jokios tiesioginės naudos – koncepcijos įgyvendinimui nebuvo skirta nė cento. Tačiau, ko gero, skaudžiausia žinia buvo ta, jog 2007 m. Šilutės dvaro komplekso atgaivinimui nebuvo skirta ES struktūrinių fondų parama (beveik 3 mln. eurų, bendra projekto suma sudarė 4 mln. eurų). Tai sukėlė didžiausia nuostabą ir nusivylimą, nes, kaip žinome, techniniai projektai dvaro renovavimui buvo parengti, o pati dvaro koncepcija buvo įtraukta į aukščiausio lygio valstybines programas. Kaip oficialiai buvo aiškinama, Šilutės dvaro pritaikymo turizmui projektui tuomet pritrūko labai nedaug – esą pagrindinis trūkumas buvęs tas, kad nepakankamai įrodyta projekto svarba, nauda, užkliuvo projekto įgyvendinimo suplanavimas, valdymas, organizavimas ir pan. Tačiau neformaliai žinoma, kad projektas greičiausiai nebuvo finansuotas vien dėl to, kad prieš metus, t. y. 2005 m., Šilutės rajonas iš šių fondų taip pat turizmo vystymui buvo gavęs virš 3,5 mln. eurų prieplaukų (uostų) įrengimui. Tad išties buvo naivu tikėtis, kad po metų panaši suma bus skirta dvaro atgaivinimui. Tai galima įvertinti kaip vietos savivaldybės strateginę klaidą, o gal priešingai – tai parodė, kad dvaro atgaivinimo projektas yra tik tariamas, menamas prioritetas. Argi gali dvaro projektas verslo, pelningumo požiūriu prilygti uostų ir prieplaukų įrengimui? 

Vietoj epilogo

Paruošta Šilutės dvaro atgaivinimo koncepcija lieka galioti toliau. Šilutės dvaro graži perspektyva kol kas kuriama tik popieriuje. Tuo tarpu tikrovė yra tokia, kad, belaukdamos ES paramos, vietos valdžia ir valstybė per paskutinius 3 metus nesugebėjo skirti nė cento dvaro komplekso pastatų avarinei būklei likviduoti. Tiesa, 2010 m. gegužės mėn. Šilutės rajono savivaldybė pagaliau pasirašė sutartį su Verslo paramos agentūra dėl 6,587 milijono litų skyrimo Šilutės Hugo Šojaus dvarui restauruoti. Tačiau pagrindo džiaugtis nedaug. Pirmiausia šios sumos nepakaks visiems planuotiems dvaro komplekso pastatams atgaivinti - tų lėšų vargiai užteks ir pačių centriniams rūmų tikrai restauracijai. Nustatytas nerealiai trumpas terminas dvaro restauravimui (vos pusmetis) nežada nieko kitko kaip tik „euroremontą“ su gipso-kartono plokštėmis, trečiarūšėmis medžiagomis ir nekvalifikuota darbo jėga.    

Tad ar Šilutės dvarą galima laikyti sėkmės istorija? Kitiems tokios svarbos ir reikšmingumo dvarams Lietuvoje (pvz., Plungės, Rokiškio), regis, sekasi geriau. Ar Šilutės dvaro pavyzdys gali atspindėti bendrą Klaipėdos krašto dvarų likimą? Turbūt taip. Jokio sąmokslo prieš Klaipėdos krašto dvarus nėra, tačiau ar nuo to pasidaro lengviau. Kol kas šio krašto dvarų likimas teikia nedaug optimizmo.