|
|
Leidinys pamario krašto kultūrai | |
2010 liepos 14d. Nr. 11 (107) |
|
|
At Minties namai |
|
Geriu kaip medžio šaknys drėgmę, kaip lapai spindulius - geriu aš savo amžiaus Laiko tėkmę ir ateitin budriai žiūriu...
Gerai, kad viskas klesti, kinta,- džiaugiuosi polėkiu minties... - Ir mūsų sielos iškankintos gal kaip tas medis - atsities.
Venta, 1986 ***
Išdrožinėjo tavo kūną didysis meistras - Laikas - žaizdomis ir randais.
Išvagojo tavo veidą dienų Artojai rupesnių vagomis lyg juodą tėviškės arimą.
Tik širdis - kol gyva tebedainuoja.
Venta, 1993 ***
ŠVENTASIS
Jau tris kartus nukankintas.
Pirmą kartą - seneliuose. Antrą kartą - tėvuose. Trečią kartų - tu pats.
O koks tu esi gyvybingas, jei ligi šiolei esi!
Tris kartus nukankintas drąsiai gali vadintis - Šventuoju.
Venta, 1988 ***
KAIP VĖJAS...
Kiek jau dienų gražiausių praėjo!..- Niekas jų mums negrąžina...- Norisi dukt kaip pavasario vėjas Šėlsta jaunam beržyne...
Keliai jaunystėje slidūs ir klaidūs... Kai kas ir visai suklumpa. - Noriu matyti vien veidus ir veidus per savo gyvenimą trumpą.
Tegujie liūdi, tegu jie juokias, o kartais... bučinio laukia.- Velniškai mėgstu veidus visokius, tiktai nemėgstu... su kauke.
Todėl ir noriu kaip žalias vėjas beržus šakom supinti, ką žmonėse esu matęs, girdėjęs, - širdin ir dainon sutalpinti.
Dusmenys, 1963 ***
Man vis regis pušys pamary, juodos valtys ir padžiauti pantai... toluma grėsminga ir niūri ir žvejys su pypkute ant kranto...
Ir kartu su juo nekantriai laukiu, bekol vėjas blaškęsis nurims...- Gal mane jis valtin pasiims kaip kadaise - basą ir vienplaukį.
Kintai, 1955 ***
IŠPLAUKIANT
Nuo lieknučių nendrių rasos krenta,- valtis tyliai skiria taką sau...- Aš dar kartą pažiūriu į krantą ir nakties alsavimo klausau.
Prie sodybų gluosniai rankom moja, dyla mėnuo debesų būry...- Ir žvilgsniu aš nejusčiom sustoju, kur dar mirksi tavo žiburys.
Mylimoji, likusi namuose, mintimis neklaidžiok po marias...- Dar numik. Gal Laimę susapnuosi, dėl kurios ašai keliu bures.
Kintai, 1956 ***
DOSNUMAS
Viską atidaviau tau. Bet tau per mažai atrodė... Ir tu man nedavei nieko. O kokia tu buvai dosni! - Tu nežinojai, kiek ryžto gali sutilpt vienam žody... Tu nežinojai, kiek meilės gali sutilpt bučiny...
Tu juos atidavei man kaip daiktų nereikalingą... Žaisdama atidavei man... O kaip tu apsirikai! - 15 to žodžio - tapau aš galingas. Iš to bučinio - meile turtingas. 0 tu - kokia buvai, - tokia ir likai.
Vilnius, 1959 ***
Gyvenimas pakeitė skonį, pridaręs nemaža skriaudų...- Ir ką regėjau svajonėj, ne viską dabar atrandu.
Nėra ko tų negandų slėpti,- ne vieną jos dar suvilios... - Juk būdavo dienos lyg lieptai virs šniokščiančios upės gilios..
Eini...O po kojom linguoja skylėtas lentų grindinys...- Toli tenai - krantas vilioja, žemai - šniokščia upės vilnis.
Srovės apsvaigintas putotos nukristi greitai gali... - Kol perplauksi tokį plotą, tave upė nuneš toli...
Jei užmirštas būsi, prislėgtas,- gyvenimui raski jėgų! - Juk būna jis kartais lyg lieptas virs šniokščiančios upės bangų.
Vilnius, 1957 ***
Prisišnekėjau su medžiais, prisigiedojau su paukščiais, prisižiūrėjau su žvaigždėm, prisimylavau su vėju, prisibučiavau su saule...
Tai dabar eisiu ant to kalnelio pasišnekėti su savo senoliais.
Venta, 1990
|
||
|
"Šilainės sodas" © 2010 m.