Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:

 

               2010 rugpjūčio 11d. Nr. 13 (109)

Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kultūros naujienos

Archyvas

Kontaktai

Planuojami kultūros renginiai

Mokytojo Algirdo Červinsko kelias į Šilutę

Saulius Sodonis

Rugpjūčio 9 dieną, daugeliui gerai žinomam mokytojui, visuomenės ir politikos veikėjui Algirdui Červinskui sukako 85-eri metai. 1925 metais Šiauliuose gimusį mokytoją likimas po ilgų klajonių atvedė į Šilutės rajoną, o vėliau į pačią Šilutę. Nelengvas tai buvo kelias: teko pereiti nemažai išbandymų, kad ir kokie jie buvo, tačiau nepalaužė tikėjimo laisva Tėvyne. Tą jis labai subtiliai skiepijo ir savo mokiniams, kurių per savo netrumpą pedagogo darbą nemažai išugdė.

Sveikiname jubiliatą „Šilainės sodo“ rengėjų ir skaitytojų vardu papasakosime jo kelią iš Šiaulių į Šilutę.  

Paankstintas brandos atestatas

1944 metų pavasarį Algirdas turėjo baigti vieną iš Šiaulių gimnazijų. Artėjo baigiamieji egzaminai, tačiau frontas taip pat jau buvo netoli. Daugelis suprato, kad vokiečiai patiria pralaimėjimą. O tai nežadėjo nieko gero. Visi prisiminė pirmąją sovietinę okupaciją ir prieš karą prasidėjusius trėmimus. A.Červinskas sakė, jog rusų nekentė visi. Tačiau ir vokiečių nemylėjo. Ypač po vieno įvykio, kai turgaus aikštėje iš esmės už mažmožį buvo sušaudyta visa šeima. Piemenavęs ir gyvulius ganęs mažasis jų sūnus atsikirpo nuo tvoros vielos gabalą botagui. Visiems pamokyti vokiečiai ir surengė viešą egzekuciją. Tai sukėlė didžiulę pasipiktinimo bangą – šiauliečiai išėjo protestuoti į Vilniaus gatvę. Gan supratingas miesto komendantas nesiėmė represijų – naujų incidentų pavyko išvengti.

Tuo metu generolas Povilas Plechavičius paskelbė kreipimąsi į tautą, kad organizuoja vietinę rinktinę. Visuomenės tai buvo sutikta labai palankiai. Iš tos Šiaulių gimnazijos (kurioje mokėsi mūsų pasakojimo herojus) norą dalyvauti pareiškė apie 20 abiturientų. Jiems gimnazijos vadovybė kovo mėnesį išdavė atestatus, ir šiauliečių entuziastingai palydėti jie išvyko į Marijampolę, kur karo mokykloje turėjo vykti apmokymai. 

Atsitraukimas

Ten jau buvo formuojama vietinė rinktinė iš apie keletą šimtų iš įvairių Lietuvos vietų sukviestų abiturientų. Deja, nieko ypatingo ten neišmokė: supažindino su karo taktika, buvo rikiuotės pratybų. O ginklus į rankas duodavo tik kada reikėdavo eiti į sargybą. Algirdui teko kelis kartus saugoti tiltą per Šešupę.

Karo padėtis sparčiai keitėsi - frontas ėmė artėti labai sparčiai. Gegužės mėnesį į kareivines atėjo keli karininkai ir patarė visiems grįžti į namus. Taip šiauliečiai ir padarė. O tie, kurie nepaklausė šio patarimo, buvo vokiečių sušaudyti – išrikiavo pasilikusius ir atrinkę 100 sušaudė.   

Pasitraukusieji baiminosi, kad jų neišliktų panašus likimas. Bet dokumentai buvo saugiai paslėpti ir šiandien jie liudija apie tos karo mokyklos mokinius.

Namo grįžo kaip kam išėjo: kas pėsčias, kas ant traukinių platformų. Netrukus iš Šiaulių teko trauktis į kaimą, nes prasidėjo intensyvus naktinis bombardavimas. Jam nurimus taip pat nepavyko grįžti į miestą, nes kelią kirto sovietų kariai ir grįžti jau nebuvo galima. Mūsų pasakojimo herojus atsidūrė Meškuičiuose. Ten jį sulaikė vietos žmonės, nes su savimi neturėjo jokių dokumentų. Laimei, ten gyveno buvęs tos pačios gimnazijos moksleivis, kuris pažino bendramokslį. Jis ir pasiūlė kartu su jais trauktis link Žemaitijos.  

Prie Ventos frontas sustojo, o jam pajudėjus besitraukiantieji pajudėjo į Sedą. Vokiečiai sugalvojo panaudoti besitraukiančią jėgą: buvo suformuotas Pirmas lietuvių pulkas, kuriam pagalbą žadėjo vokiečiai - davė ginklų, apmokė, kaip šaudyti. Tačiau iš to nieko neišėjo: mūšis buvo pralaimėtas ir neišvengta didelių karių nuostolių. Po jo atskirais būriais visi ėmė trauktis link Klaipėdos. O ji po bombardavimų degė. Bet šiaip ne taip pavyko persikelti per marias į Neringą, tam vadovavo lietuviai karininkai. Taip pasiekė Karaliaučių, o vėliau atsidūrė Rytų Prūsijos gilumoje.

Statybos batalionas ir bausmė už „tėvynės išdavimą“

Tuo metu viename iš Rytų Prūsijos miestelių, kur jie buvo apsistoję, lietuviai karininkai susitarė su vokiečių vadovybe ir buvo galima pasirinkti: pasukti į civilį gyvenimą ar į statybos batalioną. Žinoma, jaunuolių niekas neklausė ir visi jie tapo statybininkais. Vieno bombardavimo metu A.Červinskas buvo sužeistas ir pateko į Karaliaučiaus tvirtovės ligoninę. Tačiau sužeidimas tik iš išorės buvo rimtas – skeveldra pataikė į smakrą.

Ten patyrė nutikimą, kuris galėjo baigtis labai prastai. Ant mūsų jaunuolių rankovių buvo prisiūtos lietuviškos vėliavėlės. Vienas pagyvenęs vokietis ėmė A.Červinską visur siuntinėti ir stumdyti. Jis supykęs atsisakė, už tai buvo apskųstas tvirtovės komendantui. Laimei, pastarasis karo metu buvo Mažeikių karo komendantas ir šiek tiek kalbėjo lietuviškai. Jis paklausė, ar žinąs, ką reiškia karo metu nepaklusti įsakymui. Tačiau negalėdamas palikti nenubausto įdavė voką ir liepė susirasti savo dalinį. Tame laiške buvo įrašytas nurodymas, kuriuo įpareigojama nubausti „neklaužadą“. Tačiau tuo metu prasidėjo bombardavimas, viskas ėmė maišytis, todėl tą voką Algirdas iš karto suplėšė.

Prie Aistmarių lietuvių būrys pateko į rusų nelaisvę. Etapais, kaip karo belaisviai, per visą Rytprūsių kraštą, per Baltarusiją pateko į Minską. Ten  - ilgalaikiai tardymai. O pagrindinis klausimas: ar nori grįžti į Lietuvą. Jei nenori, pasakojo A.Červinskas, – "į snukį". Vėliau visus susodino į gyvulinį vagoną ir išvežė traukiniu.

Kelionėje maitino vandeniu, džiūvėsiais ir „vobla“. Džiūvėsiai sūrūs, žuvis sūri, o vandenį duoda tada, kai sargybiniai to nori. Sunku buvo, - prisimena pasakotojas. Pagaliau atvežė į šiaurę, Komijos miestą Uchtą.

Miškakirčiai

Ten pareiškė, kad „kaltę Tėvynei turės išpirkti dirbdami“ – turėdami mintyse sovietinę tėvynę. Netrukus visus išvarė mišką kirsti.

Normos buvo nemažos, todėl dirbti reikėjo labai sunkiai. Nemažai keblumų sukeldavo sniegas. Jį reikėdavo nuo medžio „numindyti“, kad netrukdytų kirtimui. Kas viršydavo normą, tas gaudavo padidintą pusiau keptos duonos normą – 800 gramų. Tačiau pervertinę savo jėgas, vėliau tapo klipatomis „dochodiagomis“, - prisimena mokytojas. Dauguma „nuodėmes išperkančiųjų“ buvo lietuviai. Todėl visai neblogai. Jie vienu metu net įsigudrino žuvies pasigauti. Tai buvo 1944 metų spalio mėnuo.

Labai greitai atėjo pavasaris. Perkėlė į didesnę gyvenvietę. Bedirbant lentpjūvėje ant kojos užkrito rąstas. Taip pavyko gauti lengvesnį darbą: teko padėti medicinos seselei – iš kreidos daryti miltelius, kurie ten buvo pagrindiniai vaistai. Teko dirbti ir valgykloje. Tuo metu nutiko didžiulis įvykis – jį susirado ir atvažiavo tėvukas. Keletą dienų leido pabendrauti.

O kiek būti reikės - niekas nesakė. Nebuvo teisti, todėl niekas jų net nesaugojo. O kur pabėgsi Sibire? 1947 metų vasario mėnesį išsiuntė į Narvą, į uždarą Pataisos darbų stovyklą. Važiuojant traukiniu pasitaikė susitikti mokslininką lietuvį, kuris patarė važiuoti tiesiai namo. Taip A.Červinskas ir padarė – netrukus pasibeldė į tėvų namus.

Pradinių klasių mokytojas

Tėvas tada dirbo namų valdytoju ir turėjo reikalų su milicija. Tuo metu į Šiaulius atvažiavo Justas Paleckis ir priiminėjo žmones asmeniniais klausimais.  A.Červinskas užsirašė ir jį priėmė. Pagal tarptautines konvencijas rusai karo belaisvius turėjo paleisti. Todėl mūsų herojaus nebuvo labai „baisus“ nusikaltimas, juo labiau, kad kariauti ir neteko. Taip po šio pokalbio gavo pasą.

Sutiko savo pirmąją meilę, kuri metus jau buvo išdirbusi mokytoja. Nutarė gyventi kartu. Nuvažiavo kartu į Pakruojo rajono Švietimo skyrių ir gavo paskyrimą į Beinoraičių pradinę mokyklą: A.Červinskas jos vedėju, o žmona – mokytoja. Tuo metu labai trūko mokytojų, todėl baigusius gimnazijas priimdavo dirbti mokytojais. „Žinojau, kaip mokytojas dirbo su manim, taip ir dirbau“, – juokėsi A.Červinskas.

1948-1949 metai labai sunkūs: partizanai, trėmimai. Lygumų Švietimo skyriaus vedėjas kaip aktyvų sportininką jaunąjį mokytoją išsiuntė į kursus Vilniuje. Tuo metu partizanai Beinoraičių kaime nužudė apylinkės pirmininką, sekretorių, kažkodėl jauną vaikiną rusą. Kai grįžo iš kursų, abu nutarė – kaime daugiau nepasiliks.

Švietimo skyriaus vedėjas Bubinas buvo labai geranoriškas. Jis suprato juos ir paskyrė į Pakruojo miestelį: žmoną darželio vedėja, o A.Červinską pradinių klasių mokytoju. Vėliau jis tapo vidurinės mokyklos mokymo dalies, o dar po kurio laiko ir Švietimo skyriaus metodinio kabineto vedėju.

Pomėgis atviliojo į pamarį

Kartą į Pakruojį užsuko pirmasis Šilutės partijos sekretorius, kuris buvo kilęs iš tų vietų. Visur tuo metu labai trūko mokytojų, o žinodamas, kad A.Červinskas yra užkietėjęs žvejys, pasiūlė važiuoti dirbti į Šilutės rajoną. Taip jau baigęs Šiaulių pedagoginį institutą, jis tapo Juknaičių aštuonmetės mokyklos direktoriumi. Vėliau teko dirbti Šilutės švietimo skyriuje. Tačiau paaiškėjo, kad jis buvo P.Plachavičiaus armijoje.

Po rimtų pokalbių įvairiose institucijose jis tapo Laukstėnų (šalia Gardamo) mokyklos mokytoju. Gyveno Šilutėje, todėl žiemą vasarą į darbą teko važinėti dviračiu. Kartą netikėtai sutiko buvusį klasės draugą, kuris dirbo Saugų vaikų namų direktoriumi. Ten kaip tik trūko auklėtojo, todėl šią vietą ir pasiūlė mūsų pasakojimo herojui A.Červinskui.  

Į darbą vėl važiuodavo dviračiu. Nuvažiuodavo per 1,5, o jei pavėjui – per vieną valandą. Akys priprato prie nakties šviesos, todėl kelią matė neblogai. Mokytojas su šypsena prisimena, kad labai smagu dirbti su mokiniais. Vieną vasarą buvo surengęs kelionę dviračiais į Baltarusiją, o kitą - į Latviją, Estiją.

Bet vis tiek nenormalu, kai grįždavo naktį, vaikai jau miegodavo. Tuo metu Šilutėje buvo statoma mokykla internatas (neseniai buvusi Verdainės mokykla). Ten reikėjo žmogaus, kuris mokėtų dirbti uždaro tipo mokykloje. Kartu pasiūlė ir istorijos bei kūno kultūros pamokų. Taip 1962 metų rugsėjo mėnesį pradėjo dirbti šios mokyklos auklėtoju ir mokytoju. Dirbti ten ir patiko, ir sekėsi.  

Pirmosios vidurinės mokyklos mokytojas...

1971 metais Pirmosios Šilutės vidurinės mokyklos direktorius Anatolijus Žibaitis pasiūlė pereiti į mokyklą ir būti vien mokytoju, nes internate reikėjo dar ir kitokių papildomų dalykų – auklėtoju. Įdomu, kad pradžioje neleido dėstyti vyresnėms klasėms ir būti auklėtoju, nes vis prisimindavo buvusią praeitį.

Darbas buvo įdomus: įvairiais būdais mokytojas stengėsi ugdyti meilę Lietuvai. Būdavo įvairių atvirų pokalbių ir labai įdomu, kad vaikai neišdavė, o suaugusieji, deja, taip. Tačiau šiek tiek  gelbėjo jo aistra filatelijai. Ja taip pat domėjosi aukštas partinis Šilutės veikėjas Steponavičius. Jis nekartą yra prasitaręs, kad „Červinskas moka apeiti įvairius dalykus“. Mokiniai iš mokytojo pasakojimų ar kai kurių nutylėjimų nemažai suprasdavo. Jie jį mylėjo. Mokytojas A.Červinskas savo profesinę karjerą pabaigė 65 metų 1990 metais.

...ir muziejaus kūrėjas

Šilutės pirmojoje vidurinėje mokykloje mokytojas A.Červinskas įkūrė labai įdomų ir savitą istorijos muziejų. Jis su šypsena šiandien prisimena, kad jį „palaimino“ tuometinis pirmasis partijos sekretorius Julius Ulba. Pradžia buvo „išvaduotojų“, kurie gegužės 9 dieną lankydavosi mokyklose, atsiminimai. Vėliau visi su tuo apsiprato, o jo kūrėjas pamažu ėmė rinkti ir kitokius eksponatus. Išeidamas jis paliko daugiau nei 12 tūkstančių eksponatų, išdėstytų šešiuose mokyklos palėpės kambariuose.      

Mokytoją Algirdą Červinską 85-tojo jubiliejaus proga pasveikino Šilutės kraštotyros draugijos narės.
Nuotraukoje (iš kairės): Regina Červinskienė, mokytojas A.Červinskas, kraštotyrininkės Jūratė Pancerova ir Regina Meškauskienė. 

Atgal...