Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2010 rugsėjo 22d. Nr. 16 (112)

 


Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kultūros naujienos

Archyvas

Kontaktai


Planuojami kultūros renginiai


            

            

    

Minija naujais laikais. II d.

 


 


Siūlome dar vieną ištrauką iš monografijos „Minija ir Karklė. Pamario paveldo kaimai ir jų aplinka“.
 

XIX a. reformos

 

1805 - 1815 m. permainingos sėkmės lydimi Prūsijos ir Rusijos karai su imperatoriaus Napoleono valdoma Prancūzija atnešė nemažai permainų į Karklės ir Minijos kaimų gyvenimą. Nuo 1807 iki pat 1813 m. beveik visą Prūsijos Karalystę buvo okupavusi prancūzų kariuomenė. Prūsija atsidūrė Napoleono vasalinėje įtakoje. Karaliaus Frydricho Vilhelmo III valdžioje liko tik žemės dešiniajame Nemuno krante. Visuose Napoleono valdomuose arba jo įtakos teritorijoje buvusiuose kraštuose įvestas Napoleono kodeksas, kuriuo remiantis panaikinta baudžiava, suteiktos pilietinės teisės valstiečiams ir padėtas teisinis pagrindas privačiai žemės nuosavybei. 1807 m. spalio 9 d. karalius, reziduodamas Klaipėdoje, išleido įsaką vokiečių ir lietuvių kalbomis apie baudžiavos

panaikinimą, žemės nuosavybės ir pilietinių teisių suteikimą valstiečiams. 1818 m. vietoj Rusnės apskrities buvo sukurta Šilokarčiamos apskritis.

 

1817 m. Minijoje gyveno 270 žmonių, ten tuomet buvo 31 ugniakuras (gyvenamasis namas). Minija tada priklausė Rusnės administraciniam domenui, Kintų parapijai. Kaip ir Ventė, Minija tuo metu turėjo nuomojamojo kaimo statusą. 1817 m. Karklėje gyveno 709 žmonės, ten buvo 105 ugniakurai (gyvenamieji namai). Ji buvo triskart didesnis kaimas už Miniją. Tuomet ji priklausė Šakūnų parapijai, Šilokarčiamos apskričiai. Ir Karklė tuomet turėjo nuomojamojo kaimo statusą. Tuo tarpu gretimas Parungulių kaimelis (kuriame buvo 5 gyvenamieji namai, gyveno 50 žmonių) turėjo šatulinių kulmiškių kaimo statusą.

 

Baudžiavos panaikinimas, jį lydėjusios administracinės bei ekonominės reformos, taip pat 1821 - 1822 m. nederlius sukėlė didelę socialinę ir ekonominę suirutę Nemuno deltoje. Naujai paskirtasis Šilokarčiamos apskrities gubernatorius von Zebelitzas taip apibūdino savo valdomos apskrities būklę XIX a. 3-ojo dešimtmečio pradžioje: „pramonės nėra, amatai tenkina tik vietinių žmonių poreikius, prekyba vyksta tik gamtos teikiamais produktais, gyventojų moralė labai žemo lygio". Prūsijos valdžiai teko suteikti Šilokarčiamos apskričiai skubią pagalbą pinigais, maistu, kitomis priemonėmis. Dėl ekonominių nepriteklių Karklės parapija vėl neteko savarankiškumo ir buvo prijungta prie Kalnininkų parapijos.

 

Minijos raida XIX a. ir XX a. pradžioje

 

1802 m. Minijos kaime Gottfriedas Gerschke įsteigė burių siuvyklą, o vėliau ir burinių valčių dirbtuvę. 1827 m. dešiniajame Minijos krante buvo įrengtas vandens lygio matavimo postas, o jau XIX a. antrojoje pusėje Minijos kaime ėmė veikti pašto stotis.

 

XIX a. viduryje Minija buvo vienas iš daugelio kaimų didžiojoje Kintų parapijoje. Kaime tada gyveno kulmiškiai ūkininkai bei liuosininkai. Pačiame kaime tada buvo mokykla, kurią lankė vaikai iš Rugulių kaimo ir Jociškių dvaro. Tada Minijos kaime gyveno 406 žmonės. Ten stovėjo 76 namai. Tarp Kintų parapijos 28 kaimų Minija buvo antra pagal dydį (po pačių Kintų): tose apylinkėse vyravo nedidelės gyvenvietės. Tiesa, daug tų nedidelių kaimų valdė kur kas didesnius žemės plotus. Beveik tiek pat gyventojų turėję Kintai valdė dvigubai daugiau žemės, bet tik amatų mokesčio mokėdavo dvigubai daugiau. Įdomu, kad tuomet Minijoje buvo triskart didesnė bendruomenės rinkliava (gal skirta gynimuisi nuo potvynių ar pan.).

 

Daugelis Minijos gyventojų vertėsi nėgių žvejyba. Čia sustodavo upiniai garlaiviai, reguliariai kelis kartus per savaitę plaukioję Nemunu ir Karaliaus Vilhelmo kanalu tarp Tilžės ir Klaipėdos.

 

XX a. pradžioje (pagal 1913 m. žemėlapio duomenis) Minijos kaimo valdose buvo 112 didesnių pastatų (neskaitant smulkių pastatėlių). 60 iš jų buvo vakarinėje (dešiniakrantėje) dalyje, 46 - rytinėje (kairiakrantėje) dalyje, o dar 6 - pietiniuose vienkiemiuose prie Minijos upės.

 

Pietiniame Minijos kaimo pakraštyje, ties užeigos namais, buvo svarbi perkėla. Čia persikeldavo keliaujantys iš Kintų į Rusnę, nes nuo Minijos kaimo toliau kelias ėjo jau dešiniuoju (vakariniu) upės krantu. Tuomet (XX a. pradžioje) Minijos kaimą sudarė dvi žvejų sodybėlių juostos abiejuose krantuose. Prie kelio į Kintus ėmė kurtis naujesnės sodybos: kaimo mokykla, stambesnių pievininkų ūkiai. Trys nedideli viensėdžiai buvo įsikūrę piečiau kaimo - ties Upaitės ir Takgrabės išsišakojimu. Galbūt ten gyveno su laivyba Vilhelmo kanalu susiję žmonės.

 

Minijos kaimas nebuvo apjuostas apsauginiais pylimais, neturėjo savo polderio. Upės pakrantėmis palei sodybas ėjo tik keliukai, o ne didesnės kaimo gatvės. Dešiniojo kranto gyventojai turėjo savus skersinius keliukus, vedančius į Kintų vieškelį. Čia vyravo mažos žvejų sodybėlės, susispaudusios upės pakrantėse. Tik pietinės užeigos sodyba išsiskyrė didesniais pastatais. Tuo Minija skyrėsi ir nuo netolimų laukininkų kaimų (Blažių, Stankiškių, Suvernų ir kt.). Ten statyti dideli ūkiniai pastatai (šienui ir javams sukrauti, gyvuliams laikyti).

 

Minijos kaimo žemėvalda XX a. pradžioje

 

Dauguma Minijos sodybų prie namų turėjo daržų sklypelius. Užtat ariamos žemės tebuvo labai mažai - vos keli sklypeliai paupyje ir stambesnio savininko valda šiaurvakariniame kaimo žemių pakraštyje. Minijos žmonės, be žvejybos, vertėsi beveik vien pievininkyste. Kaimas valdė nemažus užliejamųjų pievų plotus abiejuose Minijos krantuose.

 

Rytuose Minijos kaimo valdos ribojosi su Rugulių kaimo, šiaurryčiuose - su Jociškių dvaro, šiaurvakariuose - su minėtų laukininkų kaimų valdomis. Įdomu, kad užliejamųjų pievų plotuose apsieita be stabilesnių ežių - sklypų ribų ženklų. Gal tai nebuvo naudinga dėl potvynių nuolat keičiantis sąlygoms, o galbūt pievų rėžiai būdavo nustatomi kasmet prieš šienavimą. Tad Minijos kaimas XX a. pradžioje čia nebuvo sudėtingų techninių įrengimų, stambių sodybų ar miesteliams būdingų pastatų.

 

Minijos gyventojų socialiniai bruožai XX a. pradžioje

 

1912 m. nė vienas Minijos gyventojas nebuvo neužsirašęs žveju. Ten gyveno tik vienas matrosas ir žvejybos meistras. Visame kaime buvo trys prekybininkai. Kaimo elitą sudarė du mokytojai. Šešiolika žmonių iš 134 užfiksuotų kaime užrašyti savininkais. Du žmonės dirbo pašte. Minijoje tada buvo tik trys amatininkai (dailidė, batsiuvys ir siuvėjas). Du žmonės buvo užrašyti darbininkais, du - tarnais, buvo trys tarnaitės. Didžiulė dalis Minijos gyventojų buvo užrašyti kaip mažažemiai, vargingieji (kampininkai, nepasiturintys) kaimiečiai - tokių buvo net 31 (23%). Dar daugiau buvo samdinių liuosininkų - net 44 (33%), prie kurių priskiriame liuosininkų našles ir pan. Dar buvo užfiksuotos dvi našlės, aštuoni išimtininkai, viena rentininkė, septynios tarnaitės - vėlgi ne patys turtingiausi žmonės. Minijos mažažemių valstiečių gausa rodo, kad daugelis jų versdavosi įvairiais verslais - ir kukliu ūkiu, ir žvejyba, ir kt. Vietos tradicijos, ar mokesčių lengvatos lėmė tai, kad Minijoje niekas nenorėjo vadintis žvejais.

 

Žemėlapio fragmentas.

 


Minijoje stovėjo ir vėjo malūnas.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

1982 metais buvo pradėtas rengti Minijos kaimo regeneracijos projektas. Jį respublikiniame  "Paminklų konservavimo institute" užsakė tuometinė Kultūros ministerija. Pradedant darbus, likę šio kaimo pastatai buvo nufotografuoti. Siūlome keletą to meto Minijos kaimo vaizdų.  

Atgal...


                                                                                                "Šilainės sodas"  ©  2010 m.