Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:

 

               2010 spalio 13d. Nr. 17 (113)

Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kultūros naujienos

Archyvas

Kontaktai

Planuojami kultūros renginiai

Aš esu  Giltinė (...) Reik man paskirt, katruos laikyt, katruos maryt..

Indrė SKABLAUSKAITĖ

"…Ji, sako, buvusi puikiai insirėdžius ir važinėjusi nuog namo iki namo. Žmonės išsigandę bėgo (…), kasė sau duobes, rūkinosi visokiomis žolelėlėmis; kiti girioj slapstėsi…"

Praėjusiame “Šilainės sodo” numeryje pasakojome apie kažkada Mažosios Lietuvos teritorijoje siautėjusius dvasiaregius. Tuos, kurie gebėję matyti vėles... Minėjome, jog dabar, iki pat Vėlinių tamsiais vakarais vaikšto ne tik minėtieji veikėjai…

Lietuvininkų gyvenamoje teritorijoje materialaus pavidalo mirties ženklu ir pačia mirtimi  - Giltinė ir Magyla laikyti tik nuo XVIII a pabaigos, iki to laiko Giltinė minima šalia senųjų namų dievų. Žinoma, jai priskiriamos mirties lėmimo galios, bet ji minima šalia pykčio dievų.

Pirmasis Giltine pamini Matas Pretorijus: „Pykulis, Giltinė, Magyla yra pykčio dievai...“

Jokūbas Brodovskis ir Kristinos Gotlybas Milkus ją vadina pagonių maro deive ir pateikia posakį: „Giltinė neveizd dantų...

Nuo XVIII a. pabaigos Mažojoje Lietuvoje manyta, kad Giltinė ir Maras nėra dievai, o tik jo tarnai, angelai. Tikėjimą šiomis mitinėmis būtybėmis tyrinėjo Ignas Narbutas straipsnyje “Senieji lietuvininkų tikėjimai”. Pasak jo, mažojoje Lietuvoje tikėjimas į Giltinę buvo gyvas iki pat  XX a. vidurio.

Įdomu tai, kad Giltinei nėra priskiriamos vien mirties nešimo galios. Jai lietuvininkų pasaulėžiūroje suteikiamas kur kas didesnis vaidmuo. Pasakojama, kad lietuvininkai labai bijodavę Giltinės, todėl norėdami nuo jos apsisaugoti kapines įkurdavo kur kas toliau nuo namų, dažniausiai už upės, nes mirties lėmimo galių turinti deivė per vandenį pereiti negalėdavusi.

Giltinė – likimo deivė 

Giltinė buvusi Deivės Laimos (likimo deivės) sesuo. Didžiosios Lietuvos etnografiniuose pasakojimuose galima rasti pastebėjimų, kad kadaise ji buvusi tokia pat graži, kaip ir Laima, bet vieną kartą pakliuvusi bėdon (buvusi uždaryta karste) ir nuo tada pasikeitusi...

Ir Giltinės, ir Laimos veikla susieta su žmogumi bei su viso gyvojo pasaulio pradžia ir pabaiga. Jei Laima siejosi su gyvenimo pradžia, tai Giltinė – su pabaiga. Pagrindinė Giltinės funkcija buvo stebėti, kada žmogui ateina laikas mirti, o atėjus tam laikui, žmogų numarinti: „Aš esu  Giltinė, man reik eit ligonių pažiūrėt. Reik man paskirt, katruos laikyt, katruos maryt..“ Po šio užrašo akivaizdu tampa – Laima likimą nulemia gyvenimo pradžioje, Giltinė  - pabaigoje...

Lietuvininkai tikėjo, kad Giltinė sutinka prie bažnyčios durų kiekvieną , atvežtą krikštyti naujagimį: „Kūdikį nešančioji kūma turi eiti su juo prie vežimo ne pro duris, bet ji išeina iš trobos be kūdikio ir ateina prie lango, pro kurį jai paduodamas kūdikis, kad jau per tą pirmąjį gyvenimo žygį jo nepasitiktų Giltinė, mirties deivė, turinti pripratimą stovėti prie durų; šio atsargumo ypač griežtai prisilaiko tėvai, kurie jau yra netekę kūdikio.“

Giltinės vardas siejamas su žodžiais gelti, gilti, gėluo, galas. Trumpiau tariant šie žodžiai apibūdina būtybę, kuri “gelia, duria”.  (Latvių – dzelt, dzeļu, dzēlu; prūsų: gulsenin “skaudėjimas“; s.sl. žaliti „gailėti“ virtęs жалеть „gailėti“, čekų želeti „gailėti“, vokiečių – quёlan „skaudėti“). Lietuvininkų krašte tikima, kad prieš kieno nors mirtį mato ją regi dvasiaregiai. Nors Giltinės pavadinimą turi tik lietuviai (Latvijoje žinoma  - Nāve), Ernst Frenkelio parengtame lietuvių kalbos etimologiniame žodyne galime rasti bendrą šaknį – būdingą daugeliui indoeuropiečių tautų ir visų šių giminiškų žodžių semantika yra susijusi su “dūrimu, gėlimu ir skausmu”.

Lietuvininkų krašte gyvenęs kunigas Kristupas Jurkšaitis užrašė: „Giltinė nėra deivė arba dievaitė, bet tikt Dievo tarnaitė, arba angels. Lyg kaip Aigipte myrio angels per butus perėjo ir pirmgimusius nusmaugė, teip ir giltinė ne iš savęs, bet Dievui paliepiant, žmones smaugia.  (...)

Giltinei suteikiamos tam tikros charakterio savybės, nusakoma jos išvaizda. Ypatingai aiškus ir išsamus Giltinės paveikslas atkeliauja iš XIX – XX a pradžioje Jono Basanavičiaus užrašytų pasakojimų, Mažosios Lietuvos gyventojai, ypač tie, kurie gyveno Šilokarčemoje, mini:
 

„Giltinė – tai balta drobule apsisupusi, ilgais baltais rūbais apsirėdžiusi, liesa, aukšta, išpuvusiomis akimi, dažnu atveju ant peties turinti dalgį. Su ilgu liežuviu, pilnu mirtinų nuodų. Apsigobusi baltą paklodę, ji landžioja dienoje po numirėlių grabus, rinkdama liežuviu nuodus nuo lavonų: naktyje jinai išnešioja tuos nuodus, užnuodydama jais rykus ir pakrutindama miegančius ir taip pavartojusi nuodus, renka vėl juos numirėlių grabuose...“

Pasakojama, kad kelias dienas prieš mirtį Giltinė visada  vienu ar kitu pavidalu pasirodanti, taip tarsi perspėjanti, kokia dalia žmogaus laukia:

Kartais Giltinė vietoj savęs pasiunčia dvi kvieslienes, tris mergas, baltai apsirengusias moteris ar net vaikelius baltais rūbais:
 

„Medukalni, Įstručo (Įsruties) pav., nekursai gaspadorius, vakare pro savo kiemo kapines eidams, pamatęs keturis vaikelius baltuose rūbuose, kuriwe nuog jo lyg slapstydamiesi, ant kapinių užsišlieją, prapuolė. Rytmetij jų kiemo Negražų vaiks pasimirė...“

Arba: „Nekursai kurpius savo mokintinį į Tilžę pasiuntė. Tas, vos vos į butą įžengęs pamatė čion baltai rėdytą moteriška pavidalą bestovintį (...) Tasai gavo sekančioj dienoj per gromatą iš savo tėviškės žinį, jog jojo mamatė pereitą vakarą jau pasimirusi. (...)“

Baltai apsirengusių mergaičių, moterų vaizdinį I.Narbutas sieja su graikų Moiromis (romėnų Parkomis), kurios duoda žmogui likimą: Atropos – perpjauna gyvenimo siūlą, Lackesis – formuoja ir pašo gyvenimo siūlą. Deivės Giltinės priklausomybę bendraindoeuropietiškai tradicijai patvirtina ir Šiaurės Europos tautoms žinomos trys likimo deivės, nornos:  praeities atstovė – Urdr; dabarties – Verdandi; bei ateities atstovė – Skuld.

Beje, užrašytuose pasakojimuose galima rasti tokių samprotavimų, kad Giltinė ne visada atskiria ką jai reikėtų pasiųsti į kitą pasaulį, todėl dažnai pasitaiko, kad Giltinė „papjauna“ mažus vaikus ir jaunus žmones. Nors Jonas Balys, dar XIX a. pabaigoje pateikia patarlę: „Kiekvienam  žmogui mirtis iš kalno paskirta, ir kiek žmogus besisaugotų, būtinai mirs tokia mirtimi, kokia jam žadėta.“

Giltinė ir ligos

Giltinės pasirodymas dažnai sutapdavo su įvairiausiomis epidemijomis (pvz cholera), maru, XVIII a Gotfrydas Ostermejeris net užrašo, kad „...krikščionys mirtį neturėtų vadinti pagonių  maro deivės vardu“.

Epidemijų metu pasirodanti giltinė – atrodo nelyginamai patraukliau, minima dailiai, dažniausiai juodai apsirengusi ponia: „Būdavo, sako, važinėja ponia apsirėdžiusi su juodais drabužiais, ketvertu juodų arklių per naktis, ir pliauškina smaluotų botagu. Atvažiavus į kaimą, sustoja ir aina per visus ūkininkus; priėjus prie lango pabarškina ir klausia: „Ar miegate?“ (...)jei žmonės miegodavo ir neatsiliepė, tai ant rytojaus visus rasdavo negyvus...“

 „Maro laike Giltinė arba Magyla per butus vaikščiojanti ir žmones smaugianti (...). Nei viens žmogus ne ėjęs iš savo namų, o kad norėdavęs žinoti, kokius namus liga aplankys, tai tikt privalą ryte anksti ant rasos pažiūrėti ant kokio buto link nušliaužta, į tuos namus giltinė ligą buvo įnešusi.“

Magyla – Giltinei paklusni žemesnioji deivė

Šalia Giltinės, XVII a Pretorijus mini ir Magylą. Pasakojama, kad Magyla yra Giltinės tarnaitė, „Ji smaugianti žmones tarsi mirties vykdytoja – budelė.“ Vėlesniais amžiais ji apibūdinama kaip pykčio ir mirties įsikūnijimas: “ima jį magylos“ (linkima nelaimės), „Žino jį šaltos dienos, magilos, bėdos, velniai, dievai (nelaimė žino, kur jį rasti).

Magylos vardą kalbininkai sieja su slavų kalbomis ir tapatina su kapą reiškusiais žodžiais.

Magyla lietuvininkų pasakojimuose patarnaudavo Giltinei - vykdydavo sielos atskyrimą nuo kūno ir ją palydėdavo iki kapo. Tuo tarpu Giltinė tik sekdavo, kad žmogus mirtų tam skirtu ir nustatytu laiku.

Pabaigai gudrybės

O pabaigoje, žinoma, pateiksime būdų kaip nuo tos nelemtosios Giltinės ar jos tarnaitės Magylos apsisaugoti:

Senieji lietuvininkai visada nešiodavos šermukšnio šaką, pasirodo ši ne tik nuo laumių apsauganti, bet ir Giltinę atbaidanti.

Užtikus Giltinę padės – jei nukirpsite jai ilgus nagus ar ilgąjį liežuvį.

Dar sako, kad kitoje Lietuvos dalyje kepdavo paplotėlius ir išdalindavo juos elgetomis, šie melsdavęsi, kad Giltinė sau draugų neieškotų. Ir į aną pasaulį nekviestų...

Naudotasi: J.Basanavičiaus „Iš gyvenimo Lietuviškų vėlių ir velnių“,
I.Narbuto „Senieji lietuvininkų tikėjimai“, 
„Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ III tomas.

Iliustracija: M.K.Čiurlionis. Laidotuvių simfonija.