Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2010 spalio 13d. Nr. 17 (113)

 


Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kultūros naujienos

Archyvas

Kontaktai


Paprastas pokalbis bibliotekoje

Planuojami kultūros renginiai


            

            

    

 

Birutė Morkevičienė, Traksėdžių pagrindinės mokyklos direktorė

 

Šiais metais labai įspūdingai su mumis  atsisveikino vasara – pamažu spalvas keičiantys medžių lapai, pirmųjų šalnų pasidabruoti laukai, vis dar malonūs, nors ir nebe tokie karšti rudeninės saulės spinduliai. Taip ir  norisi kalbėti apie labai gražius dalykus – poeziją, gamtą, muziką. Baigiantis pirmajai spalio savaitei, Šilutės F.Bajoraičio viešosios bibliotekos Traksėdžių filiale įvyko susitikimas su paprastu ir kukliu žmogumi, Lietuvos rašytojų sąjungos nariu Audriumi Šikšniumi, rašančiu gražius eilėraščius, neseniai išleidusiu jau trečiąją knygą pavadinimu ,,Kur keliai po rugius išsivaikšto“. Į susitikimą su rašytoju atėjo nemažas būrys skaitytojų – Traksėdžių mokyklos mokinių, mokytojų, vyresnio amžiaus nuolatinių bibliotekos lankytojų.

 

Pristatydama naująją knygą, šiek tiek jaudinausi – norėjosi tiek daug pasakyti, pasidžiaugti autoriaus gebėjimu paprastais žodžiais pasakyti tiek daug – apie ,,mėlyną dangų virš melsvo lino“, apie ,,žolynų ašaras ant delno“, apie "vėju kvepiančius mamos skalbinius".

 

 Šią, jau trečiąją, Audriaus Šikšniaus knygelę kaip ir anksčiau išleistas perskaičiau vienu atsikvėpimu. Eilėraščiai patiko, daugelį norėjosi išmokti atmintinai. Skaitydama juos, bandžiau pamatyti ir gėles, lietuviškus augalus, kurie lydėjo Audrių nuo vaikystės. Jų buvo daug: plukės, plaukiančios iš juodalksnių biržės, melsvas linas, virš kurio vaiskus tėviškės dangus.

 

Mums, mokytojams, ypač gražus vasaros išėjimo laikas - rugsėjo laukimas. Audrius apie jį rašo:
 

"Baltagalviai dobilėliai

medumi kvepėjo,

su plaštakėm ir vaikais

vasara išėjo".

 

Tikriausiai kiekvienoje lietuviško kaimo sodyboje nuo seniausių laikų auginamos alyvos. Šie nereikalaujantys didelės priežiūros, tačiau tapę brandaus pavasario simboliais ir artėjančios vasaros pranašais krūmai su neslepiama nostalgija minimi ir Audriaus eilėraščiuose:
 

 "Ieškojau tėviškėj

baltų alyvų krūmo,

prisimenu, vaikystėje

jį sodinau...".

 

Klausydami tylaus, tačiau labai įtaigaus rašytojo pasakojimo, išgirdome, kad jo eilės dažnai gimsta netikėtai, spontaniškai, tarsi stebuklas. Sužinojome, kad daugelis šių lakoniškų ir labai prasmingų eilėraščių sukurti ne vakar. Pirmuosius savo kūrinius Audrius skaitytojams pateikė kadaise labai populiariame jaunimo žurnale „Jaunimo gretos“, o pirmieji tekstai, parašyti dar tada, kai jis gyveno ir dirbo vienoje gražiausių Lietuvos vietų -  Druskininkuose, o vėliau jo kūriniai buvo įvertinti poezijos konkurso „Žydinčios vyšnios šakelė“ diplomu.

 

Kiekvieną kartą Audrius, atvykęs į susitikimą su savo skaitytojais (su traksėdiškiais Audrius susitiko jau trečiąjį kartą), pateikia ir pačių naujausių, dar niekur nespausdintų, tik gražia kaligrafiška rašysena tvarkingame sąsiuvinyje surašytų kūrinių. Ne išimtis ir šis kartas – autorius perskaitė nemažai naujų savo eilėraščių  apie sodą, pievą, bites, kaimą, namus, emigraciją.  Gražiai skaitė dailia rašysena surašytus eilėraščius - ramiai, paprastai, kasdieniškai. Mačiau, kad ne viena moteris nubraukė ašarą, matyt, prisiminusi savo, o gal ir kaimynės,  užsienyje gyvenančius vaikus ar anūkus.

 

 Mokiniai taip pat uždavė klausimų, o į jų rankas keliavo Audriaus rankų sušildyti obuoliai - tarsi gerumo, paprastumo, nuoširdumo lašai į širdį...

 

Visi susidomėję klausėsi Audriaus minčių apie kūrybą, apie tai, ką jis išgyvena paėmęs į rankas savo naują, dar spaustuvės dažais kvepiančią, knygą.

 

Susitikimą paįvairino muzikos mokytojas Jonas Jurkšas – paėmęs į rankas gitarą, jis atliko keletą dainų, kurios puikiai iliustravo susitikimo nuotaiką.

 

Ir vėl skambėjo eilės. Iškilmingai liejosi žodžiai ... skambėjo tyla. Susirinkusieji buvo susikaupę, žodis pasiekė jų širdis, įsikūrė kažkur kertelėje ir augo į didelį gerumo, supratimo, užuojautos medį.

 

Pasibaigus vakarui, jo dalyviai galėjo įsigyti knygų su autoriaus autografais. Manau, kad Audrius, rašydamas palinkėjimus savo kūrybos mylėtojams, taip pat įdeda dalelę savo širdies, nes šio žmogaus abejingu tikrai nepavadinsi. Man skirtas autografas yra tarsi įpareigojimas:

             ,,Gerb. Mokytoja,

             Išmokykit vaikus

             Eilėraščio nors posmą.

             Nors vieną sakinį

             Maironio ar Nėries.

             Pasaulis šitas, sako,

             Vieną dieną baigsis,

             Tegul nors jais

             Jų sielos pasišvies“.

              

Susitikimas pavyko. Palinkėjome kūrėjui malonių kitų susitikimų ir naujų gražių kūrybinių pasiekimų. Kitų susitikimų su skaitytojais metu jau turėtume išgirsti ir ištraukų  iš apsakymų, kurių  Audrius jau yra nemažai parašęs. Bet apie tai jau kitas pokalbis.

 

Naujausi A.Šikšniaus eilėraščiai

 

Dažnai

Pralaimime gyvenimą

Kažkam,

Labiau už mus

Išmanančiam

Jo subtilybes.

 

***

 

Užkapojo

Sparnais uždusino

Baltą brolį

Juoda giminė.

Neapskundžiamas

Josios verdiktas.

Ji neklysta,

Gamta - gal šiek tiek.

 

***

 

Geri eilėraščiai -

Lyg išlaikytas vynas.

Išgėrei taurę,

Ir gana.

 

***

 

Pasigailėkite miškų

Suklupusių šešėly kirvio.

Vaikų -

Jų ašaros

Šėtoną girdo.

Pasigailėkite savęs,

Kai svetimas

Bus užsiėmęs.

Manęs,

Kai būsiu

Klystkeliais nuėjęs.

 

***

 

Vasarą

Išsiveda drugiai.

Prirenka jai

Obuolių į skreitą.

Toks ramumas,

Kad nebežinai,

Kas kuriam

Šiandien sutvertas.

 

***

 

Klausimas

Jeigu
Žmogus nebetiki
Nei velniu,
Nei šventuoju,
Kuris pilnesnis šiandien
Pragaras ar rojus?

 

***

 

Jeigu šiandien susirinktų

Motinos pavakarot,

Prie arbatos būtų visko,

Tik nebūtų kam dainuot.

Nebelinksmos jų seklyčios, -

Sūnūs grįžta vis rečiau.

Be marčių ir be anūkų,

Nematytų dar visai.

Motinų dalia dejuoti

Dėl gyvenimų savų,

Motinų valia žinoti,

Nereikėtų joms meluot.

 

***

 

Lietuvėle močiutėle,

Išsibarstėm mes.

Tavo sodžių vaikužėliai

Po šalis svečias.

Po sruogelę žilą

Išsinešdami,

Po kalbos plutelę

Atsilauždami.

 

****

 

Eime

Verstis kūliais

Po lapų krūvas.

Geltonas, raudonas -

Visokias.

Ruduo šitą šėlsmą,

Tikriausiai, iškęs ?

Žiūrėk,

Koks jis šiandien spalvotas.

 

***

 

Didžioji

Klasikinė Gamta

Diktuoja savo

Vėlinių sonetą

Ir dedikuoja jį,

Beje,

Visiems Anapilio poetams.

 

***

 

Žvakelėms tirpstant

Rudens kalnely,

Kiekvienas lipdom

Dienos kryželį.

 

***

 

Neišsivaikščiokim

Iš Lietuvos.

Jos gyvasties

Po gabalėlį nedraskykim.

Atminkim -

Ilgesio angis baisi,

Jos geluonies

Neužkalbėjo niekas.

 

***

 

Mūs vaikystėj

Buvo didelės bažnyčios.

Ir šventoriai talpūs

Aplink jas.

Mūsų išpažintys

Nebegrįžta.

Grįžta nuodėmės,

Sunkesnės už anas.

 

***

 

Baltų pinavijų

Sode prisiskynus,

Keliaus į bažnyčią

Motulė sena.

Pagarbins Dievulį,

Suklups prieš Mariją,

Ir siela lyg žiedas

Taps vėlei balta.

 

***

 

Žinau,

 

Kad pasiliksiu pakelėj.

Skaudu,

Bet ką darysi.

Toks likimas.

Į šventą Petrą

Kreipsiuosi eilėm.

Nepadoru?

Iš kur jūs žinot?

 

***

 

Mes

Vis i žmogų dairomės,

O jis

Tik rankom skėsteli

Ir nusišypso.

Dar niekad

Taip nejutome savęs,

Kaip ir gamtos

Pasauliui beišnykstant.

 

 


 

Atgal...


                                                                                                "Šilainės sodas"  ©  2010 m.