Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:

 

               2010 spalio 27d. Nr. 18 (114)

Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kultūros naujienos

Archyvas

Kontaktai

Planuojami kultūros renginiai

Kai vėles minėsit, tą dieną nieko nedirbkit..., arba žvaigždžių nereikia skaičiuoti, nes jei „atitiktumėte“ savo – tuojau mirtumėt...“

Indrė SKABLAUSKAITĖ

Sako, kad žmogui gimstant ponas Dievas pakabina žvaigždutę, tam, kad ji šviestų visą jo gyvenimą. Ant tos žvaigždutės yra užkabintas ir žmogaus „gyvasties siūlas. Kai žmogus sveikas, laimingas – jo žvaigždutė šviesiai žiba, jam pavargus, nuskurdus, susirgus ji vos vos bespindi... Giltinei gyvasties siūlą nukerpant, žmogui mirštant, ir jo žvaigždelė nuo dangaus nukrenta. Todėl vakarais, leidžiantis žvaigždėms, reikia sakyti: „Amžiną atilsį – žmogelis pasimirė...“. Tik žvaigždžių nereikia skaičiuoti, nes jei „atitiktumėte“ savo – tuojau mirtumėt...“. Taip yra užrašęs Jonas Basanavičius knygoje „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių“.

Praeitą kartą rašydami apie dvasiaregius – ypatinguosius Mažosios Lietuvos mitinius veikėjus, kalbėjome apie Giltinę, materialaus pavidalo mirtį. Taip pat užsiminėme apie Magylą, ponią cholerą... Visa tai – lyg įžanga apie tai, apie ką mes dažniausiai vengiame kalbėti - Vėlines. Jos – vienos paslaptingiausių, o kartu ir chaotiškiausių šeimos švenčių. Mirties tema tik XX šimtmetyje tapo bauginanti ir nesuprantama. Iki tol, kaip liudija rašytiniai šaltiniai, mirties ir visų su ja susijusių apeigų be reikalo nesistengta prišaukti, bet ir nebijota... Nes mirties, laidojimo, mirusiųjų minėjimo apeigos Mažojoje Lietuvoje sudarė nugludintą veiksmų bei vyksmų ciklą, kur kiekvienam aktui yra griežtai apibrėžtas laikas ir vieta, ir bet koks nusižengimas vertinamas neigiamai, nes tai suardo, palieka spragas kruopščiai sukurtoje darnoje.

Mažojoje Lietuvoje žinotos Ilgės

Istorinių šaltinių duomenimis, mūsų protėviai vietoj mums priprastų Vėlinių - minėjo Ilges. Mažojoje Lietuvoje ši šventė trukdavusi porą savaičių. Visą tą laiką buvo pagerbiami mirusieji: jiems puotos ruošiamos kapinėse bei namuose, tuo metu šelpiami ir pavargėliai. Seniausiuose etnografiniuose šaltiniuose mirusiųjų minėtumės minimos nuo XV a., Sembos vyskupo Jungės įsakas skelbia: „...taip pats joks prūsas, vyras ar moteris, tenepiktnaudžiauja ateityje miškuose – teneatlieka žiaurių pagoniškų apeigų, nes jie jau tapo krikščionimis(...). Taip pat pasakytina apie išgėrimus, lėbavimus ir kitas puotas(...) Taip pat visus pagonių piktus papročius, piktnaudžiavimą jais ir apeigas (...) tegul iš pagrindų naikina, nusivalo ir meta, o ypač demonų tenesišaukia giriose, miškuose ar namuose, ir aukojimų bei puotų ten nieku būdu tenerengia...“

Pasakojama, kad pastovius atminus prūsai rengė spalio mėnesį, bet neužmiršdavo mirusiųjų ir įvairių švenčių metu. Tuo laikotarpiu minimoms mirusiųjų minėtuvėms būdinga tai, jog vaišinamasi tyliai, nenaudojama peilių, kad vėlė (būtinai dalyvaujanti puotoje) nesusižeistų. Tyla akcentuojama ir ankstesniais, ir vėlesniais amžiais. Maldos ir tylos santykis, ko gero, buvo svarbiausias. Tuo pačiu metu mirusiojo vėlė ir pamaitinama, ir pagerbiama, o tai lemia, jog sukuriamas savotiškas ritualas, kuriuo siekiama nesutrikdyti, nesupykinti mirusiųjų vėlių.

Mirusiųjų minėjimai du kartus per metus

Pastovūs mirusiųjų minėjimai iki XX a vykdavo spalio – lapkričio mėnesiais, keletas lietuvininkų mini, jog būdavusi tiksli data – antrasis lapkričio sekmadienis. Etnografai, tyrinėję vėlinių papročius, teigia, jog kažkada vėlinės buvo švenčiamos du kartus per metus. Pavasarį – prieš arimą ir sėją, bei rudenį, nuėmus nuo laukų derlių. J.Basanavičius savo knygoje „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių“ taip pat patvirtina faktą, jog vėlinių laikas buvęs nuo šv.Mykolo (rugsėjo 29 d.) iki šv.Martyno (lapkričio 11 d.). Šie minėjimai ir galėjo būti vėlinių prototipas.

Kokios buvo mirusiųjų minėtuvės

Apie mirusiųjų minėjimus žinios atkeliauja iš XVI a., Motiejus Stryjkovskis rašė: „Savo mirusiųjų tėvų, motinų ir giminaičių atminus jie paprastai kelia spalio mėnesį, o būna ir taip, kad per kiekvienas šventes nueina ant kapų ir graudingai priegiesmiu verkauja, labiausiai žmonos, išskaičiuodamos savo vyrų teigiamybes, dorybes, mokėjimą ūkininkauti... Prastieji žmonės irgi draugų atminus rengia dideliais ištekliais, o vyriausias šeimininkas, kai jau visi turi pradėti valgyti, paima į samtį visokių grūdų, druskos ir kitko, be to, smilkalų ir užsismilkęs sako: „A za wissumos priatelos mūsų!...“

Simonas Grunau, XVI a. antrojoje pusėje pasakojo, kad Sembos sūduviai kasmet mirusiuosius pamini, ir daro tai viešai, nors ir draudžiama. Daro, jei tik turi išteklių. Pritrūkus lėšų susideda trys keturios šeimos. Kiekvienas kviečia savo artimuosius į bažnyčią, paskui susirenka ant kapų ir po to būtinai visi eina į artimiausią smuklę. Smuklėje vyrai susėda atskirai, moterys taip pat. Moterys atsineša ryšulėlių su valgiais. Dvi moterys patarnauja prie stalo. Tuo metu niekas negali nei žodžio pratarti. Kai moterys padeda valgius, visi privalo nevartoti peilio, o ir valgiai taip išdalinami, jog peilio net neprireikia. Tada jie valgo ir kiekvienas, ką jis nori mirusiam paskirti, numeta po stalu, nulieja taurę alaus. Kai valgymas pasibaigia ir staltiesė nuimama, tuomet jie dėkoja tiems, kas suruošė paminėjimą. Po to pradeda gerti, gieda savo giesmes, kolei daugiau nebegali ant kojų pastovėti. Vienas kitą užgerdami atsistoja, paduoda kitam ar kitai taurę, ištiesia ranką ir pasibučiuoja veidan. Jie nesikalba, nes nenori nuvaikyti vėles, nevartoja peilio, nes dvasės bijo geležies.

J.Maleckis - Sondeckis  XVI a. laiške „Apie senovės Prūsų, Lijoniečių, ir kitų kaimynių genčių religiją ir aukojimus“ rašytam tūlam G.Sabinui apie senovės prūsų šventes, patvirtino, jog rudenį jie visada rengia mirusiųjų minėjimus su itin gausiomis vaišėmis...

To meto liudininkas S.Schwabe rašė panašiai ir pabrėžė, kad mirusiesiems atminti prūsai rengia vaišes, į kurias pakviečia mirusiojo vėlę. Prie stalo sėdi visi tylėdami, kaip nebyliai ir nevartoja peilio. Dvi moterys patarnauja prie stalo ir padeda svečiams valgius. Kiekvieno valgio truputi numeta jie vėlei po stalu, nulieja taip pat ir gėrimo. Jeigu kas nors nukrenta po stalu, tai jie nepakelia, bet palieka gulėti ir paskiria svetimoms vargšų žmonių vėlėms, kurioms jų artimieji nebeišgali vaišių iškelti. Pavalgius jų kunigas atsikelia nuo stalo, pašluoja aslą ir kalba: „Jūs, mielos vėlės, pavalgėt ir atsigėrėt, eikite lauk, eikite  lauk!” Tada prasideda linksmas gėrimas ir kalbėjimasis, užgeria vieni kitus aplink, myluojasi, bučiuojasi…

Matas Pretorijus XVII a. gale paaiškino: „...sunešus valgius sėdasi prie stalo, pradeda valgyti ir gerti, tačiau pirma viso ko meta jie po stalu vėlėms pirmąjį kąsnį kiekvieno valgio, taip pat nupila po stalu pirmąjį kaušą alaus. Aš juos dažnai klausiau, ką tatai reiškia, jie man davė tokį atsakymą: „Vėlė negalėtų ilsėtis, jeigu jai stalo nepadengtumėm“,  mat, tatai jie vadina vėlėms stalo padengimu.“

Mažojoje Lietuvoje Vėlinės transformavosi į kapinių šventę

Nuo XX a. vidurio lietuvininkai mirusiuosius, kaip ir visa kita Lietuvos dalis, pamini lapkričio 1-ąją. Bet... visuomet pabrėžia: „...tai katalikų šventė“, o jie turintys kapinių šventę. Jos metu yra tvarkomos kapinės, šventinami nauji paminklai, meldžiamasi, giedama, vėliau einama į bažnyčią...

Kapinių šventės yra Baltijos evangelikų tradicijos ypatybė, ir ši tradicija - gyva. Šias šventes švenčia dauguma tradicinių lietuvininkų krašto evangelikų: liuteronai, reformatai, baptistai. Liuteronai turi atskirą kapinių šventę. Nėra žinoma kada ji gimė, kokios jos kilmės priežastys. Galime tik spėlioti, daryti prielaidas, kad ši tradicija yra užsilikusi iš sovietinių laikų, kai žmonėms buvo draudžiama lankytis bažnyčiose, tada uždraudus evangelikų liuteronų pamaldas, parapijiečiai rinkdavosi kapinėse ir ten rengdavo pamaldas. Galima teigti, kad tai Rytų Bažnyčios įtaka, nes stačiatikiai ir sentikiai panašias šventes taip pat švenčia. Yra ir dar viena teorija, teigianti, jog kapinių šventė – Vėlinių transformacija dėl svetimų kultūrų įtakos (palyginimui – vokiečių tauta taip pat turi kapinių šventę) . Ši iki šiol nepakitusi tradicija įrašyta į Lietuvos liaudies kultūros centro sudarytą Lietuvos nematerialiosios kultūros paveldo sąrašą.

Katalikai ir evangelikai būdavo laidojami skirtingose kapinėse. Evangelikų liuteronų kapinės savitos, kitokios nei katalikų. Nuo seno jose buvo statomi metaliniai kalti ar lieti savitos ornamentikos kryžiai, tvorelės arba kuklūs mediniai krikštai, primenantys, kad viskas čia, žemėje, laikina. Mirusiųjų artimieji vasarą, paskirtą sekmadienį, aplanko kapus, juose kartu su kunigu meldžiasi ir gieda. Kapinių šventė - ne tik mirusiųjų prisiminimas, susitikimas su giminėmis, bet ir laikas susimąstyti apie savo gyvenimą ir amžinybę.

Čia galime pabrėžti ir išskirtinę Mažosios Lietuvos gyventojų tradiciją – nuo seniausių laikų tvarkyti, prižiūrėti kapines, tuo tarpu į Didžiąją Lietuvą kapų priežiūros tradicija atėjo tik XIX a. pabaigoje.

Lietuvininkų krašto žmonės, išpažįstantys protestantų tikėjimą, kapelius lankydavo dukart per metus: lapkritį ir gegužę. Jų metu kaimo bendruomenės pirmiausia sutvarkydavo kapines, o tik paskui laikydavo mišias už mirusiuosius. Kadangi šventės niveliavosi, rudenį kapai dažniausiai būdavo tvarkomi Visų šventųjų dieną, o vakare namuose, bažnyčiose ar kapinėse lietuvininkai giedodavo giesmes. Du ir daugiau kartų lankyti kapelius, juos tvarkyti ir bendrauti su mirusiųjų vėlėmis – taip buvo įprasta senaisiais laikais.

Kapinių šventė Bitėnų kapinaitėse 2005 metų gegužės 14 d.

Kas tos Vėlinės, ir kas per jas vyksta

Sakoma, kad Visų Šventųjų naktį, tuoj po pirmųjų gaidžių, visos vėlės yra paleidžiamos iš skaistyklos, tada jos nebekenčia, todėl gali laisvai klajoti. Tą naktį jos būtinai eina aplankyti savo tebegyvenančių giminaičių ar net pavaikštinėti po tas vietas, kur anksčiau gyveno. Gyvieji jų nemato, bet dvasiaregiai – taip...

Buvęs toks tikėjimas, jog Visų Šventųjų vakare geriau niekur nevaikščioti, mat vėlės vaikšto, o taip joms galima sutrukdyti. Sakoma, jog šlapiam keliui esant, įsiklausius net galima girdėti, kaip jos eidamos per purvą pliaukši...

O Mažojoje Lietuvoje manyta, kad vėlės turi kojas ir akis, jos įsivaizduojamos kaip medžiagiškos būtybės. Todėl sakoma, kai vėles minėsit, tą dieną nieko nedirbkit, mat darbai vargina vėles, joms uždeda sunkumą, ypač negalima linksmintis, keliauti į vakarėlius, nes vėlės galinčios pagalvoti, kad jums trūksta darbo...

Apie Vėlinių kilmę sužinome iš Cluny abato, Odilono legendos. XI a. viduryje Cluny vienuolynas nustatė, jog mirusiųjų minėjimo data bus po Visų šventųjų, lapkričio antrąją. Dar išsamiau vėlinių kilmė paaiškinama XII a. Jacopo da Varazze „Aukso legendoje“. Pasakojama, kad šv. Odilonas, Cluny abatas, sužinojęs, kad Sicilijoje prie ugnikalnio dažnai girdėdavosi, kaip šūkauja, rėkia demonai, skųsdamiesi, jog artimųjų maldos jiems ištraukia vėles, įsakė savo vienuolynuose tuoj po visų šventųjų rengti mirusiųjų minėjimą. Vėliau tam pritarė visa bažnyčia.

Atgal...