Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:

 

               2010 lapkričio 10d. Nr. 19 (115)

Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kultūros naujienos

Archyvas

Kontaktai

Planuojami kultūros renginiai

Metalo dizaineris Valdas Jurkšaitis iš Šilutės

Saulius SODONIS

Šiandien mažai kas žino, kad Šilutės muziejuje metalo restauratoriumi dirbantis Valdas Jurkšaitis – diplomuotas juvelyras, prieš penkiolika metų baigęs tuometinį Telšių dailės technikumą, dabartinį Lietuvos dailės akademijos Telšių fakultetą. Čia jis atkuria laiko pakenktas įvairių eksponatų metalines detales, kad saugyklose esantys laiko liudytojai apie praeitį galėtų papasakoti ir ateities kartomis.

Darbas šioje kultūros įstaigoje tai tik dalis jo gyvenimo, nes pagrindinį savo laiką V.Jurkšaitis skiria kalvystei arba vaizdžiai sakant, kaip minėjo jis pats, metalo dizainui. Kiekvienam savo gaminiui, jo estetikai perteikti, jis ieško labiausiai jį atitinkančių proporcijų. Jo manymu, būtent jos ir suteikia daiktui ypatingo žavesio. V.Jurkšaičio nuomone, net paprasčiausio laistytuvo snapo išlinkimas gali jį padaryti labai mielu ir patraukliu, nors didelio grožio šis sodo įrankis lyg ir nesuteikia. O ką jau kalbėti apie iš ties meninius dalykus, kuriuos jis jau visą eilę metų gamina. Apie tai, šio jauno kalvio, šiek tiek restauratoriaus bei Kuršių marių burvalčių mylėtojo ir pasakojimas.    

Vaikystė Macikų kaimo vienkiemyje

Šiandien Valdas Jurkšaitis vėl gyvena tėvų sodyboje, kurioje prabėga jo vaikystė. Namas, o kartu ir sodas yra pamiškėje, netoli dabartinio Šilutės aplinkkelio. Jaukioje ir šiek tiek paslaptingoje vietoje esanti sodybą, kaip prisiminė mūsų pašnekovas, turėjo įtakos jo tolimesniam gyvenimo keliui. Aplinkui jo amžiau berniukų nebuvo: tik vyresnė sesuo, kuri turėjo draugę, kuri už ją taip pat vyresnė buvo. Valdui, geriausiu atveju, buvo leidžiama joms atnešti obuolių, o apie kažkokį bendravimą negalėjo būti nei kalbos. Todėl būsimasis kalvis turėjo susirasti užsiėmimų ir pramogų pats. Tai leido vystis jo fantazijoms ir svajonėms. Viena jų – buvo groti smuiku. Jam tada atrodė (o ir dabar tas įspūdis dar likęs), kad tai pats tikriausias instrumentas – ne pianinas, būgnai ar kokios nors gitaros. O būtent smuikas. Tėvai jį nupirko ir atvedė į Šilutės muzikos mokyklą. Tačiau šiuo instrumentu paprastai pradedama groti nuo pirmos klasės. O Valdas jau buvo pradėjęs antrą klasę. Be to, keletą dienų į priėmimą ir pavėlavo. O tais metais, kaip tyčia, ir būsimųjų smuikininkų jau buvo visas būrys. Taip viskas ir atsidėjo. Nors dar ir dabar tebeturi šį instrumentą, tačiau ši vaikystės svajonė kol kas neišsipildė.

Valdas mėgo ir piešti. Savo piešiniuose jis perteikinėjo savo fantazijų pasaulį. Matyt, neprastai, nes atvažiavusi teta iš Vilniaus pasiūlė mokytis Vilniau M.K.Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje. Matyt, jo darbuose šios mokyklos komisija įžiūrėjo kažką įdomaus, nes Šilutės tuometinę trečią vidurinę mokyklą baigęs pradines išvažiavo mokytis ir piešti į Vilnių.

Telšiai ir metalo plastikos specialybė

Vilniuje sekėsi neblogai: ir dailės, ir bendrojo lavinimo dalykai. Iki devintos klasės šioje būsimus menininkus ugdančioje sostinės mokykloje dailės dalykai buvo dėstomi sustiprintai. Bendrai mokomasi piešimas, kompozicija, o grafikai, skulptūrai, dizainui gilintis būdavo skiriami papildomi fakultatyviai užsiėmimai. O į devintą klasę jau reikėjo įstoti išlaikius egzaminus ir tada tęsti mokslus pasirinkus konkrečią dailės šaką. Valdas pasirinko grafiką ir, išlaikęs egzaminus, ėmė gilintis į šią sritį. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad tai nėra tai, ko norėtų jaunuolis, todėl po metų laiko ryžtingai atsisveikino su šia M.K.Čiurlionio meno mokykla ir įstojo į Telšių dailės technikumą. Jį jau traukė metalas: M.K.Čiurlionio meno mokykloje buvo žymiai įdomiau graviruoti metalą oforto atspaudui ar darbas akvatinta, nei pats galutinis antspaudas, kuris po visų darbų su metalo plokštele išsiliedavo popieriuje.      

Čia, Telšiuose, reikėjo šiek tiek parsilaužti, nes labai dažnai kompozicijos paskaitose dėstytojai pasiūlydavo ne pasidžiaugti piešiniu, o pabandyti įsivaizduoti, kaip visa tai atrodys galutiniame rezultate metale. Nors šioje mokykloje studijavo juvelyriką (metalo plastiką), tačiau dirbti juo kol kas beveik neteko. Dar besimokant po ketvirto kurso teko Vilniuje atlikti muziejinę praktiką. Tuo metu Vilniuje vienoje iš bažnyčių dirbtuves buvo įsirengęs ir skulptūras ant Vilniaus arkikatedros atkūrinėjo skulptoriai Vytautas Navickas su Stanislovu Kuzma. Pas juos ir teko šiek tiek padirbėti. Ten darbas su didžiuliais vario lakštais kalviškas darbas su metais. Gal, jei jau būtų buvęs baigęs technikumą, ir būtų pasilikęs, nes V.Navickas agitavo prisijungti. Tačiau viskas išėjo kitaip. 

Tuo metu kainos labai kilo ir išvažiuoti į kitą miestą be pajamų, tiesiog nebuvo galimybių. Gyvenimas Telšiuose tuo metu buvo lyg ir nusistovėję. Būsimasis kalvis tuo metu su draugais užsiėmė reklamos gamyba. Buvo atsiradęs pažįstamų ir bendraminčių ratas, su kuriais keisdavosi užsakymais, įsigydavo tuo metu deficitinių medžiagų.  

Namo – į Šilutę

Po keletos metų miršta tėvas. Mamai vienai gyventi darosi nelengva ir tiesiog kyla klausimas: mama parduoda namą ir važiuoja pas dukrą į Kauną ar kur. Valdui pagaila seno tėvų namo, todėl jis ryžtasi grįžti į Šilutę ir pradėtis kurtis čia. Iš juvelyrikos Šilutėje pragyventi tiesiog negalima. Kaip sakė mūsų pašnekovas, tai dabar yra galimybės viešai reklamuotis interneto pagalba. O tada tai buvo labai sudėtinga. Be to, iš meno išgyventi visas laikais buvo labai sudėtinga „menas – tai investicija į ateitį“, vaizdingai pasakė Valdas Jurkšaitis. Pinigus galima užsidirbti atliekant kasdienius darbus: sulituoti, pritvirtinti. O juvelyrikoje yra labai didžiulė konkurencija. Tad tuo metu Šilutėje teko imtis visokių, iš esmės, atsitiktinių darbų: kažką piešdavo, kažkokius įpakavimų projektus rengė. Tai buvo legalios, tačiau nepastovios pajamos, iš kurių pargyventi buvo nelengva.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kalvystės amatas buvo nelengvas. Tačiau pamažu atsirado keletas kalvių, kurie ėmė verstis tvorų, vartų gaminimu. Tada tai buvo labai populiaru ir madinga. Po kurio laiko, kas galėjo, tas jau kalviškas tvoras įsirengė ir reikalai sustojo. Labiau paklausūs tapo vienetiniai dalykai. Tačiau tai buvo brangu, todėl ne daug kas galėjo sau tokiais darbais pasipuikuoti. Netrukus pasirodė kinietiški lietiniai motyvai. Vėl sujudimas, nes taip atpigo tvoros – vėl visiems prireikė. Nors ir ne kokie dabar laikai, tačiau kaip sakė mūsų pašnekovas, šiuo metu užsakymų turi kuriam laikui į priekį. Tačiau ne kartą yra buvę, kad žmonės dėl įvairių priežasčių persigalvoja, todėl tai nėra labai garantuotas užsėmimas.

Valdas sakė, kad jei reikėtų atsakyti, kas labai patinka – kalvystė, juvelyrika ar dar kas – greičiau galėtų atsakyti, kad patinka metalo dizainas. Juvelyrikoje viskas poliruota, lyg ir sterilu. Kalvystė vėl savo specifiką turi. O labiausiai gražu, kur metalas kažkur šlifuotas, kažkur kažkokios detalės lietos. Todėl bendra mūsų pašnekovo kūrybos kryptis - ieškoti ir atskleisti metalo grožį, kurį jis parodo visomis įmanomomis savo formomis ir faktūromis. Tai gal ir galima būtų įvardinti, kaip metalo dizainą. Jis minėjo, kad nori pabandyti užsidirbti ieškodamas naujų metalo formų bei įvairios jo dermės ir skambesio. Tai ir yra ieškojimo kelias.  

Nors visur yra juodo darbo, tačiau ieškojimas taip pat yra nepaprastai įdomu. Kalvystės amatas yra labai savotiškas – beveik visus įrankius reikia pasigaminti pačiam. Todėl sakoma, kad kuo kalvė senesnė – tuo geresnė, nes jau visko yra prigaminta. Valdas pradžioje pokalbio minėjo, kad jo senelis Vilhem Jurkšat Žemaičių Naumiestyje tarpukario laikais yra buvęs kalvis. Gaila, bet iš jo palikimo tik vienas priekalas yra likęs. O visą kitą grįžęs į tėvų namus, pradėjo nuo pradžių ir tėvo buvusiame garaže ėmė kurti kalvę. Šiandien jau galima gaminti – kurti – įvairius dalykus. 

Restauratorius

Jau ketverius metus V.Jurkšaitis dirba metalo restauratorium Šilutės muziejuje. Viskas prasidėjo nuo laivų gamybos, kai teko padėti rusniškiu Simui Knapkiui prie jų statybos. Tuo metu muziejus kaip tik ieškojo metalo restauratoriaus ir pasiūlė, nes Valdas gamino ir tvirtino metalines kurėnų dalis. Sužinoję apie kalvį, prišnekino jį į darbą muziejuje metalo restauratoriumi. Pradžioje perspektyvos čia atrodė neblogos: muziejaus direktorė žadėjo, kad bus įrengta kalvė, joje bus visokių įrengimų. Tačiau vėliau viskas gavosi priešingai: muziejui reikalingus darbus restauratorius vežasi į namus, į savo kalvę, nes muziejuje nėra jokių galimybių dirbti. Be to ir medžiagas darbui pačiam tenka pirktis. Ir kaip sakė V.Jurkšaitis, ir nors dirba čia tik pusę etato, tačiau vis daugiau papildomų ir nesutartų darbų atsiranda.

Šiuo metu jis rengiasi atestacijai gauti metalo restauratoriaus pažymėjimą. Tačiau tai taip labai neaiškus dalykas. Pati kvalifikacija lyg ir neblogai būtų, tačiau mūsų pašnekovas visi kitaip šios srities restauratoriaus darbus įsivaizduoja. Jis atėjo į muziejų dirbti tikėdamas, kad reikės atkūrinėti prarastas metalines eksponatų dalis, o ne tirpalais saugoti nuo tolimesnių esančių metalinių dalių irimų ir praradimų. Be to, ir toms gana brangioms medžiagoms įsigyti muziejus pinigų neturi. Kaip viskas klostysis dar neaišku. Todėl numatytą rudeniui atestacijos gynimą atidėjo pavasariui. Gal kas paaiškės.     

Laivai ir švyturys

Nauji išbandymai ir iššūkiai atsivėrė po pažinties su rusniškiu Simu Knapkiu ir jo bičiuliu taip pat kalviu vilniečiu Egidijum Latėnu. Bendraudamas su jais Valdas išmoko ir sužinojo, kaip buvo „kaustomas“ kurėnas. Senovėje tai buvo daroma „karštuoju“ būdu, kai įkaitintas metalas tiesiai ant reikiamos laivo vietos būdavo pritvirtinamas. Taip ir įvairūs apkaustai savo vietą rasdavo, ir jie tarsi priaugdavo, tokiu būdu ir nuo marių drėgmės apsaugoti tapdavo.

Labai įdomus darbas buvo iš senos graviūros atkurti buvusį pakabinamą švyturį. Jį užsakė pagaminti Ventėje esančios Šturmų švyturio bendrovės savininkai. Tai buvo labai įdomus darbas, kuris, anot pašnekovo pasiteisino. Reikėjo ne tik vizualiai jį atkurti, bet ir viską inžineriškai išspręsti. Kartu dirbo nemažas būrys žmonių, kuriuos vieni kitus suprasdavo iš pusės žodžio. Tai ir jau minėtas S.Knapkis, ir E.Latėnas ir švėkšniškis Vaidotas Bliūdžius. Tai ant aukšto stovo užkeliama savotiška metalinė pintinė, į kurią būdavo prikraunama malkų. Jas uždegus pintinė būdavo iškeliama ir rodydavo kelią grįžtantiems laivams. Šis darbas buvo nelengvas, pilnas ieškojimų, tačiau nepaprastai įdomus.     

Laikas šnekučiuojantis prabėgo labai greitai. Juo labiau, kad V.Jurkšaitis apie savo darbus pasakojo su savotišku jumoru. O jis kalbėjo ir apie metalo grožį, ir silpnąsias bei stipriąsias jo savybes, daiktų proporcijas, kurios suteikia jiems estetinę išraišką.

Toks yra šiandien šilutiškis metalo dizaineris Valdas Jurkšatis.

Atgal...